Seserys dvynės Martina (Martine) ir Luiza (Louise) Fokkens, gimusios Šiaurės Olandijos provincijoje, vaikystėje, žinoma, nesvajojo tapti prostitutėmis, rašo „lenta.ru“. Anot jų, kaip ir visos mergaitės, jos svajojo apie būsimą suaugusių žmonių gyvenimą, fantazavo, kaip tvarkys savo buitį ir kuo užsiims, kai užaugs. Bet tapti eilinėmis namų šeimininkėmis arba gydytojomis, arba balerinomis, arba buhalterėmis joms nepavyko: praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje dvynės tapo prostitutėmis. Bendra jų darbo patirtis dabar yra apie šimtas metų.
Pasakodamos apie savo vaikystę 70 metų Martina ir Luiza Fokkens prisimena karą. Kaip teigia moterys, net šiuo nepaprastu laiku jos, turinčios žydiškų šaknų, rasdavo ką nors tokio, iš ko galima pasijuokti. Pavyzdžiui, iš to, kaip leisdamosios į bunkerį, kai būdavo skelbiamas oro pavojus, jos ant galvų užsidėdavo keptuves – jokių šalmų mergaitės neturėjo. „Mes atrodėme labai juokingai“, - pasidalijo prisiminimais seserys.
Po karo dvynės Fokkens taip pat linksmindavosi. Jos ištekėjo ir net spėjo pagimdyti vaikų, tačiau septintajame dešimtmetyje, kai abi turėjo po 20 metų, jų gyvenimas pasikeitė. Luiza papasakojo, kad prostitucija pradėjo užsiiminėti, patarus vyro draugams. Pinigų šeimai trūko, ir ji ieškojo bet kokio priimtino darbo, kad galėtų užsidirbti papildomai. Sekso paslaugų pardavinėjimas Luizai pasirodė nebloga idėja, ir ji pirmą kartą išėjo į darbą kaip prostitutė.
Martina prie sesers prisijungė vėliau. Ji sužinojo, kaip Luiza užsidirba pragyvenimui, kai laukėsi pirmojo kūdikio ir gulėjo ligoninėje. Pagimdžiusi Martina įsidarbino viešnamyje valytoja, bet veikiai pakeitė amplua ir prisijungė prie sesers. Anot Luizos, iš pradžių ji ne tik konsultavo pradedančią seserį, ką reikia daryti, ką kalbėti ir kaip elgtis su klientais, bet ir dirbo su ja duetu, tuo pačiu rodydama, ką ir kaip reikia daryti. Vėliau jų profesiniai įgūdžiai nebesiskyrė.
Tuo tarpu Luizos vyras reikalavo vis daugiau pinigų, versdamas ją dirbti viešnamyje uoliau. Trumpai tariant, moteris buvo priversta mesti vyrą. Bet ne darbą. Abi seserys prisipažino, kad tėvai, suprantama, iš pradžių nepritarė jų užsiėmimui. Bet kol dar Luiza nebuvo išsiskyrusi, jie jau buvo apsipratę su merginų amatu, nors ir pergyveno dėl jų. Beje, Luiza savo vyrą pavadino viso savo gyvenimo meile.
Pačios seserys Fokkens laikas nuo laiko irgi jaudindavosi dėl savęs, bet stengdavosi nenusiminti. „Mes visada viską darome kartu, stengiamės padėti viena kitai. Daug kas gyvenime klostosi ne taip, kaip mums norėtųsi, bet geriau ir į tokias situacijas žiūrėti su šypsena. Vien tik todėl, kad gyventi su šypsena paprasčiau ir geriau“, - pasidalijo gyvenimo kredo Luiza.
Ir iš tiesų, žurnalistai, kurie ėmė vykti pas prostitutes dvynes 2011 metais, kai pasirodė dokumentinis filmas „Susipažinkite su seserimis Fokens“ („Meet the Fokkens“), rašė, kad seserys – labai mielos senjorės, kvatoklės, pasirengusios pertraukti viena kitą, kad greičiau galėtų papasakoti dar vieną įdomią istoriją iš savo praktikos. Po filmo pasirodė seserų Fokkens knyga „Amsterdamo damos“ (anglų kalba ši knyga buvo išleista 2012 merų rudenį). Prostitučių memuaruose, savaime suprantama, pasakojama apie įžymųjį Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalą, apie profesines problemas, apie pirmosios neoficialios prostitučių profesinės sąjungos įkūrimą, apie klientus ir dabartines „vitrinų“ merginas.
Luizai ir Martinai yra apie ką papasakoti pasauliui, tuo niekas neabejoja. Pavyzdžiui, apie tai, kad anksčiau, kol prostitucija Nyderlanduose dar nebuvo legalizuota, viešnamių bitutėms gyventi buvo kur kas geriau, nei dabar. Juk dabar prostitutėms tenka mokėti mokesčius, o uždirbtų pinigų, kaip teigia seserys Fokkens, kartais neužtenka ir pragyvenimui, jau nekalbant apie savo mokestinių prievolių įvykdymą.
Kaip pareiškė seserys, būtent dėl prostitucijos legalizavimo olandų merginas vis rečiau beišvysi Raudonųjų žibintų kvartalo „vitrinose“ – jos renkasi darbą namuose ir slepia nuo mokesčių rinkėjų savo pajamas. „Langai“ atitenka atvykėlėms ir toms, už kurias mokesčius sumoka suteneriai.
Ir dar, klientai tapo visiškai kitokie. „Šiuolaikiniai vyrai daug geria, su merginomis elgiasi nepagarbiai, tyčiojasi iš jų. Labai daug turistų, kurie galėtų sekti olandų vaikinų pavyzdžiu ir užuot prisigėrę, važinėti dviračiais“, - pažymėjo seserys.
Trumpai kalbant, sunkumai ir negandos visą laiką lydėjo nepuolančias į neviltį Luizą ir Martiną. Ir jeigu Luiza turėjo atsisakyti darbo dėl artrito dar prieš keletą metų, tai Martina tvirtai nusprendė prisijungti prie pensininkės sesers tik dabar.
O dar visai neseniai ji sąžiningai dirbo – tris kartus per savaitę, nepraleisdama ir privalomų susitikimų su nuolatiniu savo klientu sadomazochistu, kurie vykdavo kiekvieną savaitę. „Aš negaliu jo mesti. Jis ateidavo pas mane šitiek metų, kad jo vizitus galima palyginti su ėjimu į sekmadienines pamaldas bažnyčioje“, - kalbėjo Martina.
Tačiau ateina metas, kai tenka atsisveikinti net ir su mėgstamu darbu. Anksčiau Luiza teigė, kad jos sesuo negali išeiti į pensiją, nes dar „nesukaupė pakankamai pinigų“, bet dabar, matomai, planas įvykdytas, ir Martina gali išeiti į užtarnautą poilsį. Kas jau kas, o seserys Fokkens poilsio užsitarnavo: aptarnauti 355 tūkstančius vyrų, kad ir per tokius ilgus karjeros metus – tai, vis dėlto, jau šioks toks pasiekimas. Šios profesijos patriarchės galėtų didžiuotis garbaus amžiaus olandėmis – savo pasekėjomis.
O gyventi seserys Martina ir Luiza Fokkens planuoja iš pajamų, kurias gaus iš tos pačios knygos „Amsterdamo damos“ pardavimo. Tikriausiai išeis neblogas priedas prie pensijos, dėl kurios dydžio taip skundėsi Luiza.
