Sulaukęs trisdešimties žmogus patiria kritinę būseną, savotišką asmeninio gyvenimo ir charakterio lūžį, kurio svarbiausia priežastis – lyginimas, ko iš gyvenimo norėta sulaukus 18–20 metų, ir kokių rezultatų pasiekta per tuos 10–12 metų. Analizuojant nueitą kelią, džiaugsmus ir suklupimus pastebima, kad net iš pažiūros sėkmingas gyvenimas vis dėlto nesuteikė pilnatvės jausmo, daug laiko iššvaistyta veltui, ne visi tikslai pasiekti. Kitaip tariant, vertybės įkainojamos iš naujo, kritiškai pažvelgiama į savąjį „aš“, suvokiama, kad daugumos dalykų gyvenime pakeisti jau nebegalima: tokio amžiaus būtų kebloka imtis studijuoti naują sritį, įgyti naują profesiją. Tai tik dar labiau paskatina suvokimą: prasidėjo tikrasis suaugusiojo gyvenimas. Trisdešimtmečio krizė – santykinis pavadinimas. Ji gali pasireikšti ir anksčiau, ir vėliau, kartais ateina bangomis: tai pakyla, tai nuslūgsta.
Šios krizės ištikti vyrai neretai nusprendžia keisti veiklą ar gyvenimo būdą, nors paprastai jų požiūris į darbą nesikeičia. Moterims trisdešimtmečio krizė dažnai sutampa su gyvenimo prioritetų perdėliojimu. Tos, kurios iki šiol išskirtinai rūpinosi karjera, dabar susimąsto apie šeimą, o kūrusios šeimą ir auginusios vaikus dabar gali atsidėti karjeros siekiams.
Sėkmingai išgyvenęs trisdešimtmečio krizę žmogus atranda naujų galimybių įsitvirtinti savo nišoje, suvokia, kas vis dėlto jam gyvenime svarbiausia. Ar galėjo tai padaryti būdamas jaunesnis? Be abejo! Tačiau sulaukus trisdešimties visa tai vertinama realiau, be jaunatviško maksimalizmo. Žmogus jau žino savo galimybes ir nebepuoselėja tuščių vilčių.
Krizės stiprumas gali būti labai įvairus. Vieniems tai pasireiškia lengvu diskomfortu, kai kurių gyvenimo aspektų pergalvojimu, požiūrio pokyčiais, kitus gali pastūmėti net į ligą. Labiausiai paplitę negalavimai šiuo periodu – depresija, chroniškas nuovargis, nemiga, padidėjęs nerimas, nemotyvuotos baimės. Ar per krizę įvykęs lūžis lems teigiamas pasekmes, daugiausia priklauso nuo to, kaip efektyviai žmogus sprendžia brandos klausimus.
Pasitikėjimas savo jėgomis ir kompetencijos suvokimas, taip pat adekvatūs norai, pagrįsti gyvenimiška patirtimi, suteikia žmogui pasitenkinimo jausmą. Trisdešimtmečiai jau nebesitiki stebuklo, suvokia, jog ne tik kilusias problemas spręsti, bet ir svajonių siekti reikia savo jėgomis, o tolimesnė sėkmė tiesiogiai susijusi su pastangomis, kurias jie pasirengę paaukoti. Sklandžiai išgyventa krizė suteikia šansą tinkamai panaudoti asmeninį potencialą ir pasiekti dar daugiau, nei iki šiol, ar pasivyti kadaise turėtas, bet vėliau primirštas svajones. Trisdešimt metų – tai asmenybės žydėjimo amžius. Tai laikas, kai pakoregavus gyvenimo principus ir veiklos pobūdį galima pasiekti net drąsiausių tikslų.
Esama ir kito šios krizės aspekto, susijusio su žmogaus psichologija. Paprastai būtent sulaukus trisdešimties pastebima, kad kūnas jau šiek tiek kitaip reaguoja į išorės dirgiklius. Tokio amžiaus žmonės vis dar gali iki paryčių siausti triukšminguose vakarėliuose, tačiau paskui jiems prisireikia kur kas daugiau poilsio valandų, kad atgautų jėgas, nei reikėdavo studijų metais. Gali būti, kad ryškėja kai kurių organizmo sistemų nusilpimo požymiai. Paprastai tai būna susiję su netinkamu gyvenimo būdu. Taigi, pats laikas koreguoti įpročius ir skirti daugiau dėmesio sveikatai, kad šie įspėjamieji signalai neperaugtų į rimtesnes ligas. Krizė pagal modelį
Psichologai išskiria keletą bendrų elgesio modelių, būdingų vyrams ir moterims, išgyvenantiems trisdešimtmečio krizę.
Moterų elgesio modeliai
Rūpestingosios. Šios moterys išteka gana jaunos, jų gyvenimo tikslas – šeima. Paprastai sunkiai sekasi spręsti dvidešimtmečiams keliamas užduotis: „rūpestingosios“ neįgyja autonomijos (iš tėvų namų – tiesiai į vyro glėbį). Daugumos jų asmenybė, savarankiškas „aš“, taip ir nespėjo susiformuoti.
Tokiu atveju saviidentifikacijos procesas gali vykti keliomis kryptimis: per vyrą, jo pasiekimus, arba per vaikus ir jų gyvenimą. Identifikuojant asmenybę per vyrą gresia prarasti individualumą – moteris ima save vertinti tiek, kiek sėkmė lydi sutuoktinį. Ji vis mažiau suvokia save kaip atskirą asmenybę, turinčią norų ir tikslų, nes jie tiesiog nunyksta pakeliui į tai, ko siekia vyras. Kitas variantas – kai anksti susilaukus vaikų atžalos tampa savotišku moteriškumo įrodymu ir vieninteliu kriterijumi, apibūdinančiu pačią mamą.
Deja, vaikams paaugus, gali užklupti savirealizacijos stokos problema, atrasti asmenybę tampa itin sunku. „Rūpestingąją“ ištikusi trisdešimtmečio krizė padaro ją pažeidžiamą, neatsparią likimo smūgiams. Moteris nesavarankiška, pasyvi, dažniausiai ekonomiškai priklausoma, neturi išsilavinimo ar profesijos. Jai tobulėti gali trukdyti šeimos problemos ir tai, kad laiku neįšokta į profesinį traukinį.
Arba – arba. Šios moterys jau būdamos 20-ies pasirinko šeimą ar karjerą. Vienos jų nustūmė darbo planus tolimesniam laikui, bet, kitaip nei „rūpestingosios“, po kurio laiko vis dėlto yra nusiteikusios imtis šio klausimo. Kitos siekia iš pradžių įgyti išsilavinimą, pradėti dirbti, o motinystę atideda šiek tiek vėlesniam laikotarpiui.
Pirmuoju atveju privalumas tai, kad sąmoningas pasirinkimas leidžia tiksliai išdėlioti prioritetus. Kitaip nei „rūpestingųjų“, šių moterų krizė leidžia sklandžiai pereiti nuo ankstyvos jaunystės prie suaugusiųjų gyvenimo, jų elgesys grindžia pamatus būsimam etapui.
Šio modelio pavojus tas, kad atidėtas tikslas gali taip ir nuplaukti, reikia nuolat save motyvuoti ir ieškoti galimybių viską įgyvendinti laiku. Todėl standartiškai trisdešimtmečio krizė pasireiškia padidėjusia baime, kad kažkurio tikslo nespės įgyvendinti. Galbūt negalės susilaukti vaikų arba neras tinkamo partnerio šeimai sukurti, o gal jau pavėlavo daryti karjerą, todėl svajonės apie aukščiausias pareigas taip ir liks neišsipildžiusios. Jei moteris viską suderina, jos gyvenimas teka daugmaž pagal jos numatytą scenarijų, ji veikiausiai jausis laiminga ir patenkinta savimi.
Maksimalistės. Šios moterys bando derinti karjerą ir šeimą, motinystę. Tai atima daug nervų bei jėgų. Nors neretai joms puikiai pavyksta viską įveikti (vis dėlto energija 20–30 metų amžiaus veržiasi per kraštus), trisdešimtmečio krizė gali pasireikšti chronišku nuovargiu. Tikėtina, kad šokinėdama nuo darbo prie šeimos, moteris pasijus prarandanti save, neturinti asmeninių pomėgių, nebejaučianti gyvenimo džiaugsmo, nes tenka nuolat lėkti ir vis ką nors aukoti. Neretai neišlaikoma įtampa ir kažkurios srities atsisakoma: arba karjeros ambicijų, arba šeimos. Idealu, jei moteris sugebės pareigas šeimoje paskirstyti tolygiai arba didesnę dalį buitinių rūpesčių perims antroji pusė.
Amžinosios viengungės. Jų jau nebevadiname įžeidžiamu žodžiu „senmergė“, juolab kad ir pati šio tipo atstovė veikiausiai ne beviltiškai tikisi ištekėti, o turi kitų gyvenimo tikslų. Ji gali būti atsidavusi darbui, kūrybai, visuomeniniam gyvenimui. Kaip pasireiškia krizė? Ūmiu noru viską mesti ir keisti gyvenimą iš pagrindų. Tiesa, dažniausiai tai tebūna trumpalaikė melancholija, kurią keičia nauji iššūkiai ir pasitenkinimas, gaunamas iš mėgstamos veiklos.
Perkopusi trisdešimtmetį, ši moteris susitaiko su faktu, kad didesnės ar mažesnės abejonės, kas būtų, jei gyvenimas susiklostytų kitaip, neišvengiamos, taigi prie jų pripranta ir priima neskausmingai, natūraliai.
Nepastoviosios. Vos sulaukusi 20-ies ši moteris pradeda savo nuotykių kupiną kelionę per gyvenimą. Ji dažnai keičia gyvenamąją vietą, partnerius, darbus. Dar nenusprendė, nori iš gyvenimo, vis dar ieško savęs. Nors, atrodytų, tokios paieškos turėtų leisti geriau pažinti troškimus ir siekius, dažniausiai jos tereiškia nebrandumą: žmogus bijo suaugti ir prisiimti atsakomybę už kitus.
Gali būti, kad dėl žemos savivertės moteris apskritai gyvena šia diena ir nesiryžta sąmoningai planuoti ateities. Sulaukusi trisdešimties, ji jaučiasi pavargusi nuo banguoto gyvenimo ir vis dėlto visu ryškumu iškyla dilema: ką pasirinkti, kaip save realizuoti? Daug įvairialypės patirties, bet per mažai tikslingo darbo. Kraštutiniais atvejais tokie nesubrendę žmonės apskritai atsisako suaugti ir visomis išgalėmis ima kovoti su amžiumi: pabrėžtinai jaunatviška apranga, nenoras prisirišti prie žmonių, vietų. Tokioms asmenybėms būdingas ir destruktyvus elgesys, polinkis į alkoholį, narkotikus, kartais ekstremalių nuotykių paieškas.
Vyrų elgesio modeliai
Nepastovieji. Kaip ir „nepastoviojo“ tipo moterys, šie vyrai nenori arba nepajėgia nusistatyti tvirtų gyvenimo orientyrų, todėl ilgam įstringa jaunystėje. Jų emocinių išgyvenimų spektras nėra platus: griebiasi tai vieno, tai kito darbo, daugumos nepabaigia iki galo. Nenumano, kokia profesija būtų artimiausia, nesiekia pastovumo.
Išgyvendami trisdešimties metų krizę, jie plaukia pasroviui ir gali pradėti elgtis destruktyviai. Tarsi keliautojai autostopu išlieka nepriklausomi, neleidžia niekam savęs pažinti, nes ir patys ne visada tiksliai žino, ką iš tikrųjų jaučia. Jų vidinė patirtis pernelyg chaotiška. Kai kuriais atvejais tiek vyrų, tiek moterų nepastovumas gali būti ir pozityvus – tada, kai iš tikrųjų tikslingai nukreiptas siekiant geriau pažinti save, atrasti vietą po saule, o klajonių ir blaškymosi patirtis tampa savotišku žinių bagažu, leidžiančiu priimti geresnius sprendimus, skatinančiu galvoti nestandartiškai.
Uždarieji. Tai bene labiausiai paplitusi kategorija. Tokie vyrai taikiai, be gilesnių krizių ir savianalizės nustato tikslius orientyrus dar būdami visai jauni. Vėliau stengiasi nuosekliai laikytis modelio. Šie žmonės patikimi, bet lengvai pažeidžiami. Ieškodami ankstyvo stabilumo neretai užmerkia akis ir nemato kitų galimybių ir perspektyvų, kurios gali padiktuoti alternatyvius kelius. Sulaukus trisdešimties, šiuos žmones gali persmelkti abejonės ir apgailestavimai, kad praleista daug gerų progų, galbūt net pats tikslas.
Lošėjai. Jie mėgsta rizikuoti, mąsto nestandartiškai ir dažnai su gyvenimu žaidžia „va bank“. Šie žmonės tiki, kad vos tik pasieks didžių tikslų, jų nepasitikėjimas savimi ir abejonės savaime išnyks. Paprastai šie žmonės išties anksti sulaukia sėkmės, sėkmingiau nei kiti bendraamžiai kopia karjeros laiptais, o riba tarp darbo ir asmeninio gyvenimo tampa nepastebima. Išgyvendami trisdešimtmečio krizę jie suvokia, kad anaiptol nėra visagaliai. Paniškai bijo, kad vieną kartą vis tiek susimaus, o kiti iš jų pasišaipys, už sėkmės kūdikio kaukės pastebės silpną ir pažeidžiamą žmogų.
*
Pasiūlyti elgesio modeliai – tai tik savotiška asmenybės raidos variantų klasifikacija ir žvilgsnis, kaip tai pasireiškia trisdešimtmečio krizės fone. Gyvenime visi žmonės skirtingi: tiek jų elgesio modeliai, tiek priežastys gali būti labai įvairios.
