Interviu su Žygiu:
Kodėl atėjai į šį realybės šou?
Kai buvau mažas, žiūrėjau tuos „barus“, buvau jų didžiulis fanas ir sakiau, kad, kai sulauksiu pilnametystės, būtinai eisiu, bet kadangi Londone praleidau porą metų, neturėjau tos galimybės. Grįžęs ir pamatęs „2 Barų“ anonsą supratau, kad dalyvausiu. Man patinka dėmesys, kameros, nuotykiai, veiksmas. Esu nuotykių ieškotojas – dėl to aš čia.
Ar jau turi įgijęs profesiją?
Po 12-tos klasės įstojau į ISM, studijavau finansus, kol supratau, kad tai ne man – neįsivaizdavau savęs kažkur dirbant su kostiumu. Išėjau iš to universiteto ir išvažiavau į Londoną. Kelis metus pagyvenau Londone, grįžau čia ir supratau, kad žmogus turi būti su diplomu – tad įstojau Kaune mokytis kineziterapeutu. Dabar baigiau pirmą kursą.
Esi čia jau trečia savaitė. Koks jausmas būti realybės šou?
Žiauriai geras. Pradžioje dar tos kameros kažkiek glumino, kažką pasakai, po to prisimeni, kad mikrofonas prisegtas, o dabar gyvenam tiesiog kaip kokioje stovykloje – dirbame ir gyvename. Net nesijaučia, kad realybės šou čia, tik kad žvaigždės, esančios šalia, tai primena.
Būdamas čia, gal atradai tam tikrų savo savybių, apie kurias anksčiau nežinojai?
Ne. Aš ar šou, ar gyvenime, visada stengiuosi savimi būti. Išgirstu komentarų, kad mažiau dainuočiau, bet man vienodai šviečia. Aš esu aš – kiek aš dainavau, tiek ir dainuosiu.
Ar nepavargsti visą laiką būti su tais pačiais žmonėmis? Nesinori pabūti vienam?
Nepasakyčiau, kad buvimas su tais pačiais žmonėmis būtų nuobodu. Mes jau pripratome, esame labiau kaip šeima, o nuolat trintis su šeima nieko blogo nėra.
Kokia tavo pagrindinė pramoga?
Susigalvoti žaidimų, žaidžiame mafijas, juokiamės, pasakojame linksmas istorijas – susigalvojame.
Manai, kad tau kaip asmenybei buvimas realybės šou – į naudą?
Faktas, čia kiekvienam į naudą. Aš, pavyzdžiui, išpildžiau vieną savo svajonę – įsirašiau dainą. Jeigu po realybės šou mane pakviestų kažkas sudainuoti, tai jau yra įrodymas, kad mane kažkas pastebėjo ir kad aš savo mažą svajonės išpildymą vėl galiu parodyti.
Tavo svajonė yra išgarsėti?
Atvirai sakant, noriu būti žinomu.
Ir kas tada bus?
Nežinau, visada sakiau juokais, kad būtų smagu, jei eičiau gatve, o žmonės badytų pirštais, kad „Žygis eina“. Vėliau tai gali atsibosti, bet tiesiog smagu, kai žmonės prieina ir klausia, kaip sekasi. Man patinka su žmonėm bendrauti, o jei tave stebi ir kažkam esi įdomus – man tai fantastika.
Kuris žmogus iš dalyvių tau labiausiai patinka?
Geriausiai sutariu su Ernesta – man tas ir buvo skaudžiausia, kad toje strategijoje, kurią rengė chebra, norėjo išmesti Ernestą, bet būtų išmetę mūsų tvarkos prižiūrėtoją ir gal mes kiaulidėje būtume pradėję gyventi.
Manai, čia gali būti tikros draugystės? Juk vis tiek čia vyksta žaidimas, ir tik vienas žmogus laimės.
Aišku, gali. Manau, kad mano ir Ernestos draugystė yra tikrai ir manau, kad tikrai po projekto bendrausime.
Gal ji tau kaip mergina patinka?
Ne, tikrai ne. Man ji patinka kaip žmogus, kaip draugė, kaip patarėja ir motyvuotoja.
Jeigu tu čia įsimylėtum, ar galėtum su tuo žmogumi permiegoti, būdamas realybės šou?
Jei panelės neturėčiau, tai kodėl gi ne. Negaliu savęs varžyti – būtų, kaip būtų.
Ar tu jautiesi lyderis?
Nesijaučiu, mane verčia tokiu jaustis. Aš jaučiuosi lygiavertis kitiems, nors žmonės sako, kad aš turiu daugiau gerbėjų, bet viskas paaiškėja, kai atsisėdi ant kėdės.
Ar netrūksta laiko vienam?
Ne, man kuo daugiau žmonių , tuo geriau. Man svarbu, kad būtų kuo daugiau chebros tūsui.
Gerai, sakai, kad tavo svajonė, kad tu laimi šou ir tampi žinomas. Ką tada darai?
Jeigu kažkam patinka mano balsas ir pradėtų prodiusuoti....
Gal į „X Faktorių“ turėjai eiti?
Pildžiau ir ten, bet, kai patvirtino, kad čia eisiu, tai žinau, kad čia ir gyveni, ir gali dainuoti – tai du viename, nes tave gali pamatyti ir kaip žmogų, ir kaip atlikėją. Norėčiau dainuoti, dirbti ar televizijoje, ar radijuje – kad mane girdėtų ir matytų.
Manai, kad tau pavyks?
Aišku.
