Nirvana – „Nevermind“ (1991)
Dizainas – Robertas Fisheris ir Kirkas Weddle
Pirmasis Spencerio Eldeno „pasiplaukiojimas“ įsimins jam ilgam. Keturių mėnesių Spenceris buvo vienas iš kelių kūdikių viešajame Pasadenos baseine. Visi šie vaikai buvo fotografuojami grupės Nirvana albumo „Nevermind“ viršeliui. „Aš parodžiau Kurtui vaiko nuotrauką, – pasakoja dizaineris R. Fisheris. – Ji jam patiko, bet jam atrodė, kad kažko trūksta. Mes pradėjome siūlyti įvairias idėjas, o Kurtas juokais pasiūlė žvejybinį kabliuką. Mes visą dieną galvojome apie tai, ką užkabinti ant kabliuko. Ir nors Kurtas nei karto nepaaiškino, ką jis turėjo galvoje, aš manau, kad nuogas vaikas simbolizavo nekaltumą, vanduo – svetimą aplinką, o kabliukas ir dolerio banknotas – tai, kad jo kūrybinis gyvenimas patenka į korporatyvinį roko muzikos pasaulį.“ Pats S. Eldenas, kuriam dabar yra 21 metai, sako: „Dauguma šių dienų grupių net iš tolo neprilygsta tam, ką Nirvana daro šiame albume, ir aš visada būsiu laimingas, kad tapau to dalimi.“
The Velvet Underground & Nico – „The Velvet Underground & Nico“ (1967)
Dizainas – Andy Warholas
Su visa pagarba Carmen Mirandai ir kompanijai „Chiquita“, žymiausias pasaulyje bananas puikuojasi ant debiutinio grupės The Velvet Underground albumo viršelio.
Tai buvo A. Warholo dizainas, ir tiems, kam dar trūko provokacijų ir penio formos, A. Warholas pridėjo pasiūlymą: „Lėtai nurenk ir pažiūrėk, kas bus.“ Po lipduku buvo rožinės, panašios į žmogaus kūno spalvą, vaisius.
„Bananas iš esmės pavertė viską erotiniu meno šou“, – pareiškė grupės solistas Lou Reedas.
Grateful Dead – „Skull and Roses“ (1971)
Dizainas – Stanley Mouse
Kaukolė ir rožės, tapę išskirtiniu Grateful Dead ženklu, buvo nusižiūrėti nuo XIX amžiaus graviūros, kuri iliustravo XI amžiuje parašytą eilėraštį.
„Originalą aš radau San Francisko viešosios bibliotekos saugykloje“, – pasakoja dailininkas Stanley „Mouse“ Milleris. Graviūra buvo skirta šioms eilėraščio eilutėms: „Virsta pelenais žmogus ir gėlė.“ „Aš nusprendžiau, kad tai tiks Grateful Dead“, – prisimena S. Milleris.
Led Zeppelin – „Houses of the Holy“ (1973)
Dizainas – Hipgnosis
Tapti vienu iš Roberto Planto „meilės vaikų“ – malonumo tame buvo nedaug.
„Šaltas lietus, siaubingas maistas ir terpentinas – tikras košmaras“. Taip penkto Led Zeppelin albumo viršelio fotosesiją prisimena vienas iš nekaltų vaikų.
Visą savaitę ketvirtą valandą ryto trys suaugusieji ir du vaikai nuo galvos iki kojų buvo padengiami sidabriniais dažnais, o vėliau vežami į Milžinų kelią Šiaurės Airijoje, kur jie ropojo akmenimis į kylančios Saulės pusę, kuri iš po debesų pasirodydavo labai nenoriai.
Pinigai baiginėjosi, laikas spaudė, ir dizaino kompanija „Hipgnosis“ pati ėmėsi oro. Dizaineriai nupiešė oranžinį saulėtekį ir ranka nudažė fotosesijos dalyvių užpakalius rožiniais atspalviais.
Sunerimusi tuo, kad apnuoginti užpakaliai gali sukelti skandalą, įrašų kompanija „Atlantis Records“ užklijavo juos popieriniais kaspinėliais japonišku stiliumi. Ant jų buvo užrašytas albumo pavadinimas.
Pink Floyd – „Dark Side of the Moon“ (1973)
Dizainas – Hipgnosis ir George‘as Hardie
Grupei, kuri kažkada dainavo „We don‘t need no education“, ironija slypi tame, kad jų albumo-bestselerio viršelyje pavaizduoti iliustracija iš mokyklinio vadovėlio.
Pink Floyd atsibodo nuotraukos, puošusios ankstesnius jų albumus, ir muzikantai panoro „kažko protingesnio“.
„Prizma – tai muzikos garsų įvairovės ir švarumo simbolis. Praktine prasme tai padėjo grupei, gavusiai savo reputaciją už savo šviesų šou. Trikampis simbolizuoja ambicingumą, vieną iš temų, kuri rūpėjo Rogerui Watersui. Taip kad čia buvo sujungta keletas idėjų“, – pasakoja iliustratorius Stormas Thorgersonas.
O apie rezultatą S. Thorgersonas pasakojo taip: „Tai arba įspūdingas meno kūrinys, arba ypatinga sėkmė... tačiau bet kuriuo atveju tokiame kontekste tai suveikė, ir suveikė pakankamai neblogai.“
The Clash – „London Calling“ (1979)
Dizainas – Ray Lowrie ir Penny Smithas
Egzistuoja senas aforizmas iš madų pasaulio: „Rožinė ir žalia kartu nesižiūri.“
Bet šios spalvos, supančios juodai baltą nuotrauką, kurioje boso gitaristas Paulas Simononas į sceną sudaužo savo instrumentą, sukūrė labai gyvą kombinaciją įspūdingam grupės The Clash albumui.
Dizaineris R. Lowrie prisipažino, kas įkvėpė jį šiais iliustracijai: „Tai buvo duoklė nežinomam genijui, kuris sukūrė debiutinio Elviso Presley albumo viršelį.“
Kas liečia pačią nuotrauką, boso gitaristas P. Simononas pasakoja: „Koncertas tą vakarą vyko visai neblogai, bet viduje man kažkas buvo ne taip, todėl aš išliejau susierzinimą ant instrumento. Būčiau buvęs protingesnis, geriau būčiau griebęs atsarginę bosinę gitarą, nes ji buvo ne tokia gera, kaip pirma. Dabar aš žiūriu į visa tai ir galvoju, kad man reikėjo šiek tiek pakelti galvą.“
U2 – „The Joshua Tree“ (1986)
Dizainas – Steve‘as Averillas ir Antonas Corbijnas
Jukos medžio porūšis yucca brevifolia – lėtai auganti trumpalapė juka su aštriais lapais, auganti dykumose JAV pietvakariuose. Pavadinimą „Joshua tree“ jam davė grupė mormonų XIX amžiuje. Unikali medžio forma priminė jiems apie Senojo testamento pranašą Jėzuę, keliantį rankas į viršų maldai.
Keista šio medžio istorija privertė U2 nuvykti į Kaliforniją ir aplankyti Mirties slėnį. Nuotrauka, kurią padarė A. Corbijnas, tapo idealiu fonu grandioziniams bažnytiniams himnams roko stiliuje, kurie skamba albume.
„Kalbama, kad tai pats gyviausias organizmas dykumoje“, – pareiškė bugnininkas Larry Mullen jaunesnysis.
Matyt, kad nuotraukoje matomas medis iš tiesų buvo labai senas, nes jis sudžiuvo ir nukrito 2000 metais. U2 gerbėjai dykumoje pastatė improvizuotą šventyklą žymiojo augalo garbei.
Beastie Boys – „Licensed to Ill“ (1986)
Dizainas – Steve‘as Byramas ir Worldas B. Omesas
Privatūs lėktuvai ir lėktuvų katastrofos su mirtina baigtimi – tai dvi rokenrolo medalio pusės. Beastie Boys pasinaudojo šia idėja ir sukūrė išsiskleidžiantį albumo viršelį, kurio priekinė pusė yra blizganti ir glamūrinė, o kita – tamsi ir su dūmais.
Prodiuseris Rickas Rubinas sakė, kad viršelio idėja kilo po to, kai jie perskaitė apie prabangų privatų Led Zeppelin lėktuvą: „Beastie Boys buvo tiesiog berniokų kompanija, o man norėjosi, kad mes turėtume savo Beastie Boys lėktuvą. Aš norėjau pasinerti į šį rokenrolo gyvenimo būdą ir tuo pet metu pademonstruoti jį su sarkazmu, su visais trūkumais.“
Dailininkas ir koliažo autorius W. Omesas Beastie Boys lėktuvą surinko iš nuotraukų elementų („American Airlines“ vėliau pasiskundė, kad jis panašus į vieną iš jų lėktuvų), o vėliau ranka viską nuspalvino.
Įdomus faktas: lėktuvo numeris 3MTA3 veidrodyje perskaitomas kaip „EATME“ („SUVALGYKMANE“).
Bobas Dylanas – „The Freewheelin‘ Bob Dylan“ (1963)
Dizainas – Donas Hunsteinas
„Susitikimas su ja buvo panašus į pasaką iš „Tūkstančio ir vienos nakties“. Jos šypsena galėjo apšviesti gatvę, pilną žmonių“.
Tai yra eilutė iš B. Dylano memuarų apie Suze Rotolo, jo draugę ir mūzą 1961-1964 metais. Tai ji laiko B. Dylaną už rankos ant žymiojo albumo viršelio.
Nuotrauka padaryta 1963 metų vasarį. Jos autorius – D. Hunsteinas. B. Dylanui tuo metu buvo 21 metai, o S. Rotolo – 19.
„Fotografuodamas juos, aš visiškai negalvojau apie jokius albumus. Aš pasiėmiau su savimi tik vieną juostą, ir didžioji kadrų dalis ten gavosi blogos kokybės“, – prisimena fotografas.
Tačiau šis kadras užfiksavo B. Dylaną su visu jo bohemiškos šlovės gražumu ir labai padėjo jo populiarumui. S. Rotolo mirė 2011 metais.
The Beatles – „Rubber Soul“ (1965)
Dizainas – Robertas Freemenas ir Charlesas Frontas
Kai 1965 metais „bitlai“ išleido vieną iš savo istorinių albumų, jie jau buvo iškeitę savo šviesų įvaizdį į labiau psichodelinį. Tačiau iškraipytas vaizdas ant viršelio yra tik laimingas atsitiktinumas.
„Fotografas R. Freemanas rodė mums kadrus, – pasakoja Paulas McCartney. – Jis turėjo albumo viršelio dydžio kartono gabalą ir jame demonstravo nuotraukas. Mes tik ką buvome išsirinkę nuotrauką, bet kartono gabalas staiga išsilenkė ir ją ištempė. Ji buvo taip ištempta, kad staiga mes visi kartu surėkėme: „Štai ji, guminė siela! Ei, ar gali padaryti mums viršelį būtent tokį?“
Ch. Frontas pridėjo užrašą su į lašus panašiomis raidėmis. Įdomus faktas: jeigu jį apversti ir pažiūrėti per veidrodį, užrašas tampa panašus į „Road Abbey“.
George‘as Harrisonas pasakoja: „Mes praradome vaikiško nekaltumo įvaizdį, naivumą, ir „Rubber Soul“ tapo pirmuoju albumu, kuriame mes subrendę šunsnukiai.“
The Cars – „Candy-O“ (1978)
Dizainas – Alberto Vargas
Kas liečia ornamentus ant automobilių kapotų, tai auksaplaukė gražuolė, atsidūrusi ant antro The Cars albumo viršelio, neturi sau lygių.
Šį erotinį šedevrą sukūrė legendinis dailininkas iš Peru A. Vargas. Jis pradėjo nuo teatro afišų, tačiau išgarsėjo kurdamas legendinius Antro pasaulinio karo laikų plakatus su merginomis žurnalui „Esquire“. Jam buvo 82 metai, kai The Cars bugnininkas Davidas Robinsonas įkalbėjo dailininką nupiešti dar vieną paveiksliuką.
A. Vargas niekada nebuvo girdėjęs apie šią grupę, bet viršelio modelis, kurios vardas buvo Candy Moore, jam patiko. Ir patiko taip, kad jis ją pavaizdavo nuogą. Kompanijai „Elektra Records“ teko prašyti dailininko, kad bent jau kažkiek pridengtų spenelius ir gaktos plaukus.
O kai pasirodė kaltinimai seksizmu, D. Robinsonas pareiškė: „Gali būti. Aš nežinau.“
Bjork – „Post“ (1995)
Dizainas – Paulas White‘as ir Stephane‘as Sednaoui
Šis viršelis – pašto atvirukas, kurį Bjork išsiuntė pati sau.
„Motyvas buvo toks – ji norėjo, kad ją suptų daiktai iš gimtųjų namų. – pasakoja dailininkas P. White‘as. Ji jautėsi izoliuoto nuo viso to, kas liko Islandijoje, kai atvyko įrašinėti albumą. Ji gyveno toli nuo draugų ir savo šeimos, bendravo su jais susirašinėjimais. Paštas – tai buvo jos sielos būklė, bendravimas per atstumą, o vėliau atsirado nuostaba ir baimė dėl pokyčių gyvenime, kurie įvyko po pirmojo jos albumo sėkmės.“
Ryškus ir beskonis fonas, tarsi užpiltas ant viršelio (žinoma, kad dailininkai nekenčia rožinės ir oranžinės spalvų derinio), simbolizuoja skrendančius pašto atvirukus ir krentančią kortų kaladę. O Bjork ramiai stovi šiame fone, ir raudonai-mėlynai-baltas „pašto vokas“ perduoda jos vienišumo ir namų ilgesio jausmą.
Įdomus faktas: buvo ir kitas viršelio variantas, kurio atsisakė. Jame Bjork stovi apsupta sidabrinių rutulių, iškišusi liežuvį link vieno iš krentančių rutulių.
Radiohead – „OK Computer“ (1997)
Dizainas – Stanley Donwoonas
„Kažkam pardavė kažką, ko jam nereikia, o kažkas elgiasi draugiškai, nes bando kažką parduoti – štai ką man reiškia šis viršelis, – pasakoja Radiohead solistas Thomas Yorke‘as. – Tai pakankamai liūdna, bet tuo pat metu ir juokinga.“
Ledinį koliažą iš vaizdų ir teksto sukūrė S. Donwoodas, nupiešęs visus grupės viršelius.
Kas liečia albumo pavadinimą, T. Yorke‘as pareiškė: „Mes išvykome su šiomis reklaminėmis gastrolėmis į Japoniją ir paskutinę dieną mes buvome plokštelių parduotuvėje, o ten vienas vaikinas pradėjo labai garsiai rėkti: „OK Computer!“. Labai garsiai rėkė. Ir kažkur 500 žmonių pradėjo choru tai skanduoti. Aš viską įrašiau. Skamba stulbinamai. Primena 8 dešimtmečio koka kolos reklamą, kai atsirado daina „I‘d Like to Teach the World to Sing“. Tai buvo stulbinama reklama. Idėja tame, kad šį gėrimą geria visos rasės ir tautos. Tai iš tiesų nuostabi frazė, nuostabi.“
