2012-aisiais scenoje su pačiu Alexanderiu Rybaku smuiku griežusi ir dainavusi Valerija jau anksčiau minėjo, kad užgriuvusi šlovė ir aplinkinių spaudimas ją privedė prie valgymo sutrikimų. Komentarus dėl išvaizdos nuolat girdėjusi mergina bandė sulieknėti, lygiavosi į pop scenos atlikėjas, tačiau taip susirgo anoreksija, o kiek vėliau – bulimija.
Valgymo sutrikimai jaunai kūrėjai trukdė tiek moksluose, tiek studijose. Mintys apie svorį buvo užvaldžiusios jaunos paauglės galvą, todėl Valerija buvo keliems metams dingusi iš viešumos.
Visai neseniai Valerija savo socialiniuose tinkluose pasidalijo nuotraukų koliažu, kuris sulaukė gausybės internautų dėmesio. Prieš ir po nuotraukomis pasidalijusi Valerija džiaugėsi savo pokyčiais ir jungtis kvietė kitus.
„Didelio žmogaus didelė motyvacija arba truputis disciplinos, pastovumo, atsidavimo, ėjimo per „nenoriu“ ir 28,4 kilogramų skirtumas. Užbėgant įvykiams už akių – viskas sveikai, su protu, išlauktai ir be peržengtų ribų“, – skelbė ji.
Valerija, svoris daugeliui merginų neduoda ramybės... Aliname save dietomis, nevalgome to, ką mėgstame. Kokia tavo pačios patirtis? Kada pati pirmąkart pradėjai laikytis įvairių dietų?
Mano patirtis buvo žiauri. Kilogramai užaugo nuo anoreksijos, bulimijos, sveikimo nuo šių ligų. Kilogramai užaugo geriant vaistus, kurie ir paskatino jų augimą. Fizinis aktyvus svarbus bet kuriam – stambiam, lieknam – ne dėl fizinio sudėjimo, dėl bendros savijautos, sveikatos, tu privalai judėti.
Neretai merginos, turinčios kelis papildomus kilogramus, nuvaro save iki anoreksijos ar bulimijos – vis tiek esame nepatenkintos atspindžiu veidrodyje. Ką patartum joms?
Aš noriu pasakyti, kad nenoriu jų įkvėpti lieknėti. Aš lieknėjime neieškojau meilės sau. Tai darydama aš ieškojau visai kitų dalykų. Jei ne mano profesija, aš kilogramų nemesčiau dėl vaikino ar dėl to, kad būčiau gražesnė. Aš save mylėjau ir liekną, ir 40-ies kilogramų, ir sverdama 100 kilogramų. Aš viduje žinau, kokia esu, o svorį mečiau grynai dėl profesijos.
Ar sulaukei artimųjų palaikymo šioje kelionėje?
Žmonės žinojo, kad sirgau valgymo sutrikimais, visi mane labai palaikė ir mylėjo – nesvarbu, ar aš liekna, ar stora. Jei žmonės myli tave pagal kūno apimtis, reiškia, kad kažkas blogai su tavo aplinka ir ją reikėtų tvarkyti.
Viskas savaime tapo pokyčiais. Man labai padėjo artima draugė Aistė Pilvelytė. Mes labai daug bendravome, turėjau labai artimą draugę Laurą, mano vizažistas Artūras, brolis... Visi žinojo, kad tai darau.
Mes visi turime trūkumų, kažkas juk visiems nepatinka savyje, bet nesijaučiau negraži, nefaina, man niekada netrūko vyrų dėmesio ar gerbėjų. Ar buvau liekna, ar nutukusi, ne tame esmė. Esmė, kad motyvacija scenai atėjo ir sveikatai. Lengviau vaikštau, esu linksmesnė, guvesnė, judresnė, net jaunesnė jaučiuosi.
Taip pat pradėjau dalintis savo patarimais ir socialiniame tinkle „Instagram“. Merginos ir vaikinai gali pasilaikyti mano mitybos patarimų, pažiūrėti, kaip jaučiasi. Mano tikslas – sukurti sveikatinimo bendruomenę, šviesti, kaip maži dalykai gali padaryti didelius pokyčius.
Kaip pasiekei tokių pokyčių?
Pradžioje daug sportuodavau, kiekvieną dieną. Dabar visaip būna. Po projekto finalo su Aiste abi kelias dienas nusivažiavome, valgėme desertus, šventėme, bet Aistė penkias dienas maitinasi sveikai, kasdien sportuoja. Jos kūnas be proto atletiškas ir man malonu pačiai į ją lygiuotis ir sekti jos pėdomis. Aš labai varijuoju – jei daugiau pavalgau, taikau protarpinį badavimą, skaičiuoju kalorijas. Mano norma – 1200 kalorijų. Stengiuosi jos neperžengti.
Aš pradėjau labai mažus pokyčius, pirmi 12 kilogramų nukrito labai greitai, studijuojant muzikinį teatrą Londone. Esu daugiausiai svėrusi 110 kilogramų. Pradėjau vaikščioti, daug šokau teatre, pasidžiaugiau, pasimėgavau, bet nedėjau labai daug vilčių. Malonu savęs nekankinti.
Pradėjau skaičiuoti, kad kasdien po 10 tūkst. žingsnių padaryčiau, vėliau 15 tūkst. žingsnių, kad kasdien būtų judėjimo. Pradėjau keisti mitybos įpročius, kiek, ko, kada. Viskas taip ir prasidėjo. Pas mane nebuvo kardinaliai ar radikaliai, viskas ramiai, protingai ir apmąstant, kas kaip. Žingsnis po žingsnio, mityba, sportas ir viskas.
Man atrodo, kad nieko daug nedariau, bet skaičiai labai pasikeitė. Pusmetis buvo labai aktyvus, minimaliais pokyčiais gavosi žvėriški rezultatai ir nežadu sustoti. Mano galutinis rezultatas turėtų būti gruodį. Mažiausiai esu svėrusi 38 kilogramus, o daugiausiai – 110 kilogramų.
Kokių patarimų duotum kitoms merginoms?
Apie mitybą žinojau tikrai labai daug, skaičiau knygas apie protarpinį padavimą. Galiu rekomenduoti knygą „Dieta 5:2“. Joje labai gerai aprašomas maistas, kaip reikia juo mėgautis.
Aš turėjau tikslą, kad tai nebūtų trumpalaikis pokytis, kad tai būtų ilgalaikis mano viso gyvenimo projektas, kad gyvensiu sveikiau. Jei suvalgau kebabą, žinau, kad kitą dieną arba valgau normą kalorijų, ar ilgiau badauju.
„Cheat day“ diena irgi yra gerai. Kai metame svorį, metabolizmo greitis krenta, o tos dienos užpumpuoja organizmą, sukelia šoką. Taip metabolizmas ir medžiagų apykaita pagreitėja. Merginos, kurios užsiima sveika mityba, laikosi režimo, tokia diena joms yra tiesiog būtina.
Kokių kalbų sulaukdavai dėl savo svorio?
Vienas agentas sakė, kad aš galiu pasiekti beprotiškai daug, esu fatališka moteris, bet svoris... Tiek teatre, tiek pop muzikoje standartai yra labai aukšti.
Agento paskatinta, kad galėčiau daugiau nuveikti gyvenime, pradėjau sveikatinimo programą. Įrašinėju naują muziką, pagaliau mano autorinės dainos išeis į viešumą, vyksta visko tiek daug, atrodo, kad visa tai laiku.
Buvau sau davusi pažadą pabandyti mesti svorį dėl profesijos. Turėjau laukti, kad tai netaptų priklausomybe. Galų gale, negalėjau nieko kardinaliai keisti, nes būčiau atkritusi. Mylėjau save vienokią ir kitokią. Mano vidus nepasikeitė, keitėsi tik išorė, kuri pasikeis dar po 20 ar 30 metų. Aišku, gali gelbėti injekcijos...
Gyvenime esu žmogus intravertas, nesu labai sociali, sunkiai atsiveriu. Esu labai jautri, o scenoje man nėra tabu, kas mane sustabdytų. Reikia numesti svorio – aš galiu numesti. Reikia susileisti injekcijų – galiu susileisti. Aš tai priimu kaip savo profesijos dalį ir darbą. Dėl vyrų to nedaryčiau, bet scena ir noras dirbti tai, ką noriu dirbti, mano nepasidavimas ir ryžtas, to reikėtų pasimokyti iš manęs.
