Žmonijos varomoji jėga dažnai buvo žiaurumas. Visais laikais žmonės buvo tiesiog apsėsti noro surasti tinkamus būdus kaip pasielgti su priešininkais ir laimėti tarpusavio konfliktus; tačiau ne visi žiaurumai buvo vien tik dėl karo. Aukojimas yra žinomas kaip esminė daugelio istorinių civilizacijų dalis dėl įvairiausių priežasčių. Nors dauguma žmonių aukojimų buvo atliekami iš religinių paskatų, nenusakomas žiaurumas tuo negali būti pateisinamas.
Įspėjimas: kai kurios aukojimo formos yra labai žiaurios, tad jei nenorite sužinoti šiurpių detalių, nuo šio teksto laikykitės atokiai.
Taigi štai ir žiaurusis 10-ukas...
10. Laidojami gyvi
Ankstyvojoje faraonų civilizacijoje, faraonai, pasitraukę iš gyvenimo, buvo laidojami kartu su savo tarnais (kurie, tikėtina, laidojimo momentu būdavo gyvi). Tai buvo daroma remiantis įsitikinimu, kad tokiu atveju jie galės toliau tarnauti savo šeimininkui pomirtiniame gyvenime. Kai kurių archeologų rasti įrodynai patvirtina, kad tarnai, kurie turėdavo būti palaidoti kartu su šeimininku, ritualo metu būdavo apsvaiginami tam tikromis narkotinėmis medžiagomis. Spėjama, kad tos medžiagos taip paveikdavo tarnų smegenis, jog jie nesuvokdavo, kad, eidami į kapą, eina pasitikti savo mirties.
9. Dovanos ir galvų kapojimas
Kiekvienais metais Dahomey (dabar žinoma kaip Gana, vakarinė Afrika), vykdavo didžiulė šventė, kurios metu lyderiai aptardavo dovanojimo/atnašavimo ritualus ir, atsitiktinai, buvo vykdomi beveik masiniai aukojimai.
Daug šioje teritorijoje gyvenančių vergų būdavo nužudomi kartu su karo belaisviais ir nusikaltėliais taip siekiant pagerbti mirusius Dahomey karalius. Aukoms paprastai būdavo nukapojamos galvos. Galvų kapojimas šioje šventėje buvo toks svarbus dalykas, kad visa ceremonija, vadinama Xwetanu, pažodžiui suprantama kaip „metinis galvų reikalas“. 8. Banditai su nosinėmis
Thuggees arba thugs (angl. banditai) buvo religinių fanatikų grupė Indijoje, kuri garsėjo ritualinėmis žmogžudystėmis, vykdomomis induistų deivės Kali vardu. Šimtus metų šie žudikai keliavo po Indiją ir atlikdavo savo ritualus siekdami užsitarnauti savo deivės palankumą.
Siekdami surasti aukų savo ritualams, šie žudikai prisijungdavo prie keliautojų grupių ir, pelnę jų pasitikėjimą, nustebindavo juos naktį pasmaugdami nosinėmis ar kilpomis. Tada lavonai būdavo apiplėšiami ir palaidojami.
7. Tikėjimo šuoliai, arba, ar majai juos pastumdavo?
Majai tvirtai tikėjo dieviškąja galia, kurią manė kaupiantis kalkakmenio smegduobėse. Jie tikėjo, kad tai angos, vedančios į pažeminį pasaulį ir į jas mesdavo savo žmones. Pagal jų įsitikinimus, įmestieji į duobes nemiršta. Nors, žinoma, jų niekas niekada jau nebepamatydavo.
Pastaraisiais metais žmonių palaikų atradimas minėtose vietovėse mums pasakoja visai kitokią istoriją, nei majai norėtų. Sudaužyti jaunų ir senų žmonių skeletai iš tų laikų mažai siejasi su nušvitimu ir įtikėjimu.
6. Architektūros vardu
Nors žmonių aukos buvo paplitusios Kinijos civilizacijose kaip atnašos protėvių dievams, tokiems aukojimams buvo ir kitų motyvų. Pasak vienos versijos, aukojimai buvo atliekami siekiant sustiprinti pastato struktūrą.
Vienas garsiausių pavyzdžių buvo princo Ts‘ai‘o paaukojimas po to, kai jis buvo sučiuptas mūšyje, kuris karalystę vertė griuvėsiais. Jis buvo paaukotas siekiant sustiprinti užtvanką. 5. Druidų sudeginti gyvi
Yra daug romėnų nuorodų apie keltų druidų vykdytą žmonių aukojimą. Pats cezaris aiškino, kad vergai ir aukštas pareigas užimančių galų išlaikytiniai paprastai būdavo sudeginami gyvi kartu su mirusiu šeimininku.
Kiti aukojimo būdai apimdavo korimą dievui Esus ir skandinimą – Teutates. Labiausiai žinoma aukojimo forma, tariamai praktikuota druidų, buvo „vyro iš vytelių“ metodas. Iš vytelių ir šakelių būdavo pagaminama didelė žmogaus figūra, o į jos vidų patalpinami gyvi žmonės. Vėliau kūrinys su visais gyvais žmonėmis atsidurdavo liepsnose.
4. Odos dyrimas
Actekai yra gerai žinomi dėl savo ritualų, kurios atlikinėdavo civilizacijos klestėjimo metu. Vienas garsiausių ritualų – gyvo žmogaus širdies išplėšimas pagerbiant saulės dievą Huitzilopochtli. Tačiau buvo ir kitų ritualų, kurių metu actekai žmones aukodavo Tlaloc, Xipe Totec ir “motinai žemei“ Teteoinnan.
Aukojant Tlaloc buvo reikalaujama, kad būtų rituališkai nužudyti „verkiantys berniukai“; aukos Xipe Totec pirmiausiai būdavo prismaigstomi strėlių, o tada žynys nudirdavo odą. Aukojant motinai žemei–Teteoinnan būdavo diriama oda gyvoms moteriškos lyties aukoms. Visos šios aukos turėjo vieną bendrą bruožą – labai liūdną išrinktųjų likimo galą.
3. Našlių pasmaugimas Fiji
Tą pačią akimirką, kai moteris tapdavo našle, ji būdavo pasmerkta pasmaugimui. Šis ritualas buvo paremtas tikėjimu, kad miręs vyras turi būti palaidotas kartu su savo žmona. Didžiųjų vadų atveju, būdavo įtraukiama daugiau aukų, kurios buvo vadinamos „karsto danga“.
Kad skambėtų dar baisiau, paprastai šis pasmaugimas buvo moters brolio pareiga arba jis bent jau turėdavo vadovauti šiam ritualui. Galbūt “garbė“ atlikti ritualą buvo pakankamai didelė, kad jis galėtų negalvoti apie tai, kad žudo savo seserį. 2. Garbės savižudybės Japonijoje
Japonijoje ritualas, žinomas kaip „Seppuku“ buvo praktikuojamas ilgą laiką ir laikomas vienu pagrindinių “Bushido“ arba kario kelio, elementų. Tai buvo pusiau savižudiškas ritualas, kurio metu karys turėjo pats save papjauti. Toks ritualas buvo atliekamas dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, praradus garbę.
Prieš ceremoniją samurajus būdavo išmaudomas ir pagal apeigas aprengiamas baltais rūbais. Jam patiekdavo jo mėgstamiausią patiekalą, o jo ginklas (paprastai specifinis peilis arba trumpas kardas) būdavo padedamas ant lėkštės priešais jį. Tada karys paruošdavo savo mirties poemą. Iškart po to, kai atlikdavo visas paskutines savo pareigas, karys atidengdavo drabužį, paimdavo ginklą ir save išskrosdavo. Tuomet „kaishakunin“ , pasirinktasis antrininkas, atimdavo jo gyvybę tiksliu kirčiu per kaklą (vadinamas „kaishaku“).
1. Vaikų aukojimas Kartaginoje ir kitur
Pagal įvairius pasakojimus, pasiekusius mus iš finikiečių ir Kartaginos civilizacijų, sprendžiama, kad jose relginiais tikslais buvo aukojami vaikais. Tai buvo laikoma didžiausia auka , kuri dievams siūloma siekiant užtikrinti visos bendruomenės saugumą. Aukojimo vietos pas finikiečius buvo žinomos kaip „topheth“ (skrudinimo vieta), o aukos – „mulk“ (karaliaus) atnašos.
Diodorus Siculus rašydamas apie kartaginiečius pasakoja: „Jų mieste buvo Cronus bronzinis atvaizdas, kurio rankos ir delnai buvo iškelti į viršų ir labai nužulnūs, kad vaikas, padėtas ant jų nusiridendavo žemyn ir įkrisdavo į tam tikrą duobę su liepsnomis...“
