1. Melagis nežiūri pašnekovui į akis, nes jį kankina jausmas, tarsi kruopščiai tyrinėtumėte jo kūno kalbą. Paprastai, meluodami žmonės žiūri į žemę ar kažkur aplink. Tačiau yra ir drąsuolių, kurie, palaikydami akių kontaktą stengiasi atrodyti kuo įtikimiau.
2. Kalbant netiesą būdinga užlaikyti pokalbį. „Aš nevogiau to kompiuterio“ – trumpas aiškus sakinys, kurį ištaria žmogus tikintis tuo, ką sako, nebijodamas, kad bus atskleista apie vagystę įrodančių faktų. Melagis, prieš teigdamas tai, dar paklausia iš kur ištraukėte šią informaciją. Tuomet jam suteikiama galimybė paaiškinti visus įtarinėjimus, paneigti susijusius faktus.
3. Nerangūs kūno judesiai, dažnas mirksėjimas, šypsenos stoka, besikeičiantis balso tonas – visa tai būdinga melagiams. Sakydamas netiesą pašnekovas, greičiausiai, sukryžiavęs prisispaus rankas po krūtine, taip mėgindamas „užsidaryti“, atskleisti kuo mažiau informacijos.
4. Melagis sukurs įtikinamą pasaką vien tam, kad esminis teiginys būtų paremtas įrodymais. Kuo painesnė situacija istorijoje – tuo mažiau tikėtina, kad tai tiesa. Vis gi meluodami žmonės linkę prifantazuoti sunkiai suvokiamų faktų.
5. Dėl prieš tai minėtų aspektų kalbėdamas melagis stengiasi padaryti viską, kad nukreiptų jūsų dėmesį nuo savęs. Ir, žinoma, tikisi kuo greičiau pradėti naują temą.