Medicina yra viena iš moderniosios civilizacijos pagrindų – laikome ją savame suprantamu dalyku. Tačiau ne visuomet užteko tik nueiti į gydytojo kabinetą ir gauti vaistų, kurie netrukus pagerintų jūsų savijautą. Pasak šio Listverse.com sąrašo, gydymas viduramžiais buvo ne tik kur kas pavojingesnis, skausmingesnis, bet ir keistesnis…
10. Šerno tulžies klizma
Enema/klizma viduramžiais būdavo atliekama ilgu metaliniu vamzdeliu su taurele gale. Vamzdelis būdavo įkišamas į išangę, o į taurelę pilamas medicininis skystis. Skystis į gaubtinę žarną patekdavo pumpuojant. Nors šiandien klizmoms naudojamas šiltas muilinas vanduo, anksčiau buvo šiek tiek kitaip: dažniausiai procedūrai naudojamas medicininis skystis buvo šerno tulžis.
9. Šlapimas – antiseptikas
Nors tai nebuvo labai paplitusi praktika, rasta įrodymų, kad šlapimas viduramžiais buvo naudojamas kaip antiseptikas. Henriko VIII chirurgas Thomas Vicarys rekomendavo, kad visos mūšiuose gautos žaizdos turi būti apiplautos šlapimu. 1666 metais gydytojas George‘as Thomsonas tvirtino, kad šlapimas gali padėti kovoti prieš marą. Jo netgi buvo galima nusipirkti – prekybos vietoje reikėdavo prašyti buteliuko su etikete „Šlapimo esencija“.
8. Akių operacija (su adata)
Viduramžiais kataraktos operacija buvo atliekama stora adata. Procedūros metu stengtasi nustumti rageną.
Europietiška medicina ėmė sparčiai keistis jai susidūrus su islamiškąja: vietoj adatos imta naudoti metalinį švirkštą, kuriuo būdavo praduriama odena ir bandoma išsiurbti kataraktą.
7. Įkaitinta geležis ir hemorojus
Vienu metu viduramžiais tikėta, kad jei asmuo nesimeldžia Šventajam Fiacre‘ui, jie susirgs hemorojumi. Susirgus ligonių laukdavo labai skausminga procedūra – juos siųsdavo pas vienuolius, kurie pridegindavo hemorojų iki raudonumo įkaitinta geležimi. Buvo ir kitas gydymosi būdas – sėdėti ant akmens toje vietoje, kur nuo hemorojaus pagijo airių šventasis Šv. Fiacre‘as. Nuo XII amžiaus viskas pasikeitė. Žydų gydytojas Moses Maimonides parašė seltynių skyrių traktatą apie hemorojų ir kvestionavo paplitusį gydymo metodą. Jis siūlė paprasčiausiai ilgai pagulėti vonioje.
6. Mirtinos operacijos
Nepaisant to, kokių siaubo filmų prisižiūrėjote, reiktų įsidėmėti, kad operacijos be nuskausminimo netgi viduramžiais buvo ne tokios dažnos, kaip tvirtina kai kurie žmonės. Tuo metu medicina jau buvo gana pažangi: plečiantis žinomam pasauliui, gydytojai keisdavosi informacija, dalydavosi atradimais ir naujais gydymo metodais. Tačiau nors ir buvo noras pagerinti gydymo metodus, cheminių medžiagų žinių tuo metu tikrai neužteko. Nors šiek tiek anestetikų buvo žinoma, jie, kaip ir analgetikai bei antibiotikai, buvo labai menkai panašūs į dabar vartojamus. Po operacijų labai daug žmonių mirdavo būtent dėl užkrėstų žaizdų.
Laukite tęsinio.
