Moteris spėjo svylančius drabužius nusimesti, tačiau vis tiek apdegė rankas. Mokslininkai aiškina, kad vilnietė su gintarais pasiėmė ir cheminės medžiagos – baltojo fosforo gabaliuką, kuris sušilęs užsiliepsnoja.
Vilnietė Ilona rodo apdegusius savo drabužius. Jie užsiliepsnojo po moters apsilankymo Šventosios paplūdimyje. Čia ji rinko gintarus. Susimetusi krūvelę į kišenę, ji patraukė namo į sostinę. Tačiau, kai sustojo prie Klaipėdoje esančio greito maisto restorano, netikėtai jos drabužiai ėmė rūkti, o po to net degti.
„Kas atrodytų kaip degtukų dėžutė pilna vienu metu uždegta, kur viskas vienu metu pradėjo spragsėti ir užsidegė atvira liepsna. Panika. Aš nežinau ar aš atsimenu, ar neatsimenu, kas vyko.
Tik žinau, kad pradėjau rankomis žiūrėti, kas vykstą, nusiplėšiau striukę šaukdama vyro vardą. Nes aš visiškai nesupratau, buvau panikoje, nes neįprastas atvejis, kai tavo rūbai ant tavęs dega, ir nesupranti, dėl ko visa tai atsitiko“, – sako vilnietė Ilona.
Moteris apdegė koją ir rankas. Medikai sako, kad vilnietei iš tiesų labai pasisekė ir nusimesdama drabužius pasielgė teisingai. Ji iš tiesų rado ne gintaro, o į jį panašaus baltojo fosforo gabaliuką.
Anot medikų, baltasis fosforas šaltoje terpėje arba vandenyje išlieka pasyvus. Tačiau, reaguodamas su deguonimi ir šiuo atveju – kūno šiluma, bemat užsiliepsnoja.
Štai latvių gintaro ieškotojai nufilmavo, kaip į Baltijos auksą panašus fosforas ima degti. Tad, anot medikų, pasekmės kūnui gali būti baisios, kadangi tai cheminis nudegimas.
„Nudegimas visada baigiasi randais. Jei tai yra gilesnio laipsnio nudegimas, kai ne tik odos paviršius nudega, kur antras laipsnis, pūslelės susidaro ir po to nieko nelieka. Jei gilesni audiniai, tai jie visada pasidengia randu. Ir gydymas visada yra labai sudėtingas, jei didesnis plotas“, – pasakoja Klaipėdos universitetinės ligoninės traumatologas Vidmantas Žegunis.
Mokslininkai aiškina, kad baltasis fosforas Baltijos jūroje atsirado per Antrąjį pasaulinį karą. Jį padegamosiose bombose naudojo vokiečiai. Jau gerokai po karo Baltijoje likusias tokias bombas nesėkmingai mėgino neutralizuoti sovietai.
„Kas iš tikrųjų įvyko visai netoli Lietuvos krantų apie 80-uosius metus tarp Latvijos ir Lietuvos tame ruože. Todėl ir Latvijoj, ir Lietuvoj būtent arčiau šiaurinės mūsų pakrantinės dalies ne taip retai ir sutinkamas tas baltasis fosforas“, – teigia Klaipėdos universiteto mokslininkas Artūras Razinkovas Baziukas.
Šventojoje, kur moteris ir rado fosforo gabaliuką, gintarus žmonės renka ir šiandien. Dažnas jų apie į krantą išmetamą baltąjį fosforą yra girdėję. Tačiau stebisi, kaip vilnietė galėjo jį sumaišyti su tikru gintaru:
„Čia buvo tas baltasis fosforas vadinamasis išmestas“, – mąsto vienas.
„Būna, būna, visko būna. Reikia atsargiai. Labai seniai, prie anos valdžios dar. Kai viskas degė, tada ir buvo“, – priduria kitas.
„Nereikia imti visko kas į rankas papuola. Gintarą reikia skirti. Mano anūkė 4 metų buvo ir skirdavo gintarą“, – patikina pašnekovas.
Tačiau tiek specialistai, tiek pati vilnietė aiškina, kad maži baltojo fosforo gabaliukai nuo gintaro beveik nesiskiria. Štai moteris rastą fosforą net nufotografavo ir apibraukė krūvelėje gintaro. Ne specialisto akiai juos atskirti tikrai nelengva.
