Gyvūnų evakuacija vyko Charkive ir jo apylinkėse. Savanoriai rizikavo savo gyvybe, kad surastų ir nugabentų keturkojus į saugesnes vietas. Daugiausiai tai šunys ir katinai. Tačiau savanoriams teko gelbėti ir vilką, pabėgusį iš privataus veislyno. Tiesa, gelbėdami jį, patys pagalbininkai atsidūrė per plauką nuo mirties.
„Pasigirdo skraidančio drono garsas, jie buvo susekti. Vilkas tuo metu jau buvo silpnas, pradėjo snausti. Pasigirdo šūviai, nutaikyti į juos. Vaikinai su vilku iškart puolė slėptis. Ir tada mūsų Vladimiras suvokė, kad vilką teks nešti pačiam. Jis paėmė gyvūną, užsikėlė ant pečių ir ėjo toliau. Vėl prasidėjo apšaudymas. Ir taip – šešis kartus“, – pasakoja savanorė Yaryna Wintoniuk.
Tačiau išvežti gyvūnus iš pavojingų teritorijų – toli gražu ne viskas. Daugumai jų reikia medicininės priežiūros.
„Yra daug gyvūnų su skeveldrų žaizdomis. Šio šuns vardas Sirko. Jam nustatytas skeveldrinis lūžis. Dabar jį laikome ant plieninės konstrukcijos. Jis po truputį sveiksta“, – kalba veterinarijos klinikos direktorius Roman Pikun.
Rasti veikiančią veterinarijos kliniką Charkive – sudėtinga. Dėl karo daugelis žmonių paliko savo namus, verslus, ir pasitraukė iš okupantų siaubiamų vietų. Danilas Kaširkinas tai patyrė savo kailiu. Ir ne kartą. Jis jau bėgo nuo karo. Vyras kilęs yra iš Donecko, kurį Rusija okupavo 2014, prieš kelerius metus iš ten jis persikėlė į Charkivą.
„Aš visą tai mačiau savo akimis, patyriau. Mane labiausiai išgąsdino ne tiek okupantų veiksmai, o tai, kad žmonės panikuoja. Aš suvokiau, kad turiu jėgų, nebijau. Savo darbą galiu atlikti bet kokiomis sąlygomis“, – tvirtina veterinarijos gydytojas Danil Kashirkin.
Kai karas pasiekė Charkivą, Danilas nusprendė antrą kartą nebėgti. Jis pasiryžo gelbėti gyvūnus. Ir tai kelis mėnesius darė kone paromis, pusiau tuščioje ligoninėje. Juk dauguma darbuotojų išvyko į saugesnius miestus.
„Tai principo reikalas. Labai myliu savo darbą. Mano pagalba gyvūnams pirmiausia ne darbas, o pašaukimas. Didžioji gyvūnų dalis nukentėję nuo karo. Tai stresą patiriantys, įbauginti, išsekę gyvūnai, kurie jau daug mėnesių neturi maisto ir vandens“, – kalba D. Kashirkin.
Klinikoje labai mažai žmonių, o darbo daugėja. Per rusų artilerijos bombardavimą neretai tenka darbuotis rūsyje. Pastatas, kaip ir veterinarijos gydytojų automobiliai, nusėti sviedinių skeveldromis.
Daug gyvūnų čia patenka jau sunkios būklės, todėl net ir suteikus medicininę pagalbą, ne visus pavyksta išgelbėti. Nors yra laimingų istorijų.
„Kai pasiėmėme Bagirą, paaiškėjo, kad tuo metu ji jau buvo nėščia. Kai pradėjo gimdyti, nesitikėjome, kad tai vyks taip greitai. Iki šiol negalime patikėti, kad turime tokius štai šunyčius. Mūsų mažiesiems jau dygsta dantukai, jie jau kanda“, – pasakoja veterinarijos gydytoja Anastasia.
Veterinarus stebina žmonių, palikusių savo augintinius likimo valiai, žiaurumas. Katinas iš Saltovkos – Charkivo rajono, kuris nuo Rusijos raketų ugnies nukentėjo kone labiausiai.
Gyvūnas kelis mėnesius išbuvo užrakintas bute. Jam pavyko išgyventi tik dėl to, kad pats susirado greito paruošimo makaronų ir ėmė juos graužti. Daugiau ėdalo jis neturėjo. Išlaužę duris savanoriai švelniakailį išgelbėjo.
„Man žiauru palikti gyvūną užrakintą bute ir niekam apie tai nepranešti. Mūsų gyvūnų gelbėtojai, gavę pranešimą, kad gyvūnai mėnesį ar du sėdi užrakintose patalpose, tiesiog išdaužia langus, išgelbsti gyvūnus ir atveža pas mus sunkios būklės“, – sako D. Kashirkin.
Išgelbėtų keturkojų laukia maloni staigmena. Dauguma jų paklius į naujas šeimas. Kai kuriuos savanoriai išveža į užsienį. Kaimynai mielai priima keturkojus iš Ukrainos ir suteikia jiems taikų ir sotų gyvenimą.
