Lankydama individualias treniruotes „WonderDog Šunų Akademijoje“ mergina su savo augintine greitai tobulėjo ir atrodo visai nepastebimai įsiliejo į „WonderDog“ kolektyvo gretas jau prieš beveik trejus metus.
Aktyvų laisvalaikį su savo šuniu dievinanti Greta sutiko papasakoti, kaip jos tėvų namuose atsidūrė kalytė Maira ir kaip meilė šiems keturkojams gyvūnams pakeitė jos gyvenimą.
Greta, kodėl nusprendei įsigyti šuniuką? Kokios buvo tavo ir tavo šuns pirmosios dienos kartu?
Maira yra pirmasis mano pačios šuo, už kurį jau dabar esu pilnai atsakinga. Ji pas mus į šeimą pateko kai priglaudėme jos mamą su dar 4 jos broliukais iš „Penktos kojos“ prieglaudos. Tad Maira su manimi ir mūsų šeima yra nuo pirmos savo gyvenimo dienos. Laikiau ją rankose, kai dar nebuvo prasimerkusi ir mačiau ją augančią nuo tos pirmosios paros pas mus. Priglaudus planuose buvo tik padėti jiems užaugti ir surasti namus. Bet atėjus laikui, kada mažyliai galėjo keliauti pas savo šeimas, šeimos pasitarime ilgų diskusijų nebuvo, kuris iš šuniukų vis tik liks pas mus, visi jau kap ir buvome nužiūrėję tą pačią uodegą. Pradėjus dirbti su ja, palaipsniui planai ją grąžinti į Ukmergę tėvams tapo juokingi. Ji palaipsniui tapo mano šuo, kurį atsivežiau ir į Vilnių.
Kaip tavo gyvenimą pakeitė šuo?
Mano gyvenime visuomet buvo šuo ir kiti gyvūnai nuo kokių 7 metų, tačiau visada visa atsakomybė krisdavo ant tėvų. Su Maira viskas pasikeitė, nes visa atsakomybė yra ant manęs. Teko labai daug ko „paragauti“ jos elgsenos prasme, vizitacijų pas veterinarus ir dar daugybė kitų patirčių. Palaipsniui suvokiau, kiek daug ko pati nežinojau ir apie ką netekdavo pagalvoti iki tol, kol šuo neatsidūrė pilnai mano atsakomybėje. Susidūrus su vienokiais ar kitokiais iššūkiais ėjau ir tvarkiausi negalvodama, kad gal jau laikas ją grąžinti tėvams.
Ką tau reiškia sąvoka laimingas šuo?
Laimingas šuo – tai šuo, kuris yra tikrai nuoširdžiai mylimas savo šeimos ar šeimininko. O į visą tą meilę ir rūpestį įeina visos tam šuniui patinkančios veiklos – kiekvieną dominti gali skirtingos veiklos, tokios kaip žygiai, Frisbee, maudynės, triukai ar kitos sporto šakos, ar tiesiog smagus laikas šeimininko kompanijoje. Man mano šuo laimingiausias žygiuose, gamtoje, kur turi pilną laisvę lakstyti ir džiaugtis gyvenimu. Pabūsiu tikriausiai savanaudė šiuo atžvilgiu, bet laimingiausia šiai dienai ji yra su manimi.
Kiek laiko prireikė, kad savo šunį išmokytum svarbiausių komandų. Galbūt tas mokymasis tęsiasi visą laiką?
Maira nebuvo vienas lengvesnių atvejų, kada galima pasakyti, kad tau pasisekė su šunimi. Su ja reikėjo dirbti nemažai, ypač prie jos reakcijų į kitus šunis bei žmones, kad kasdieniai pasivaikščiojimai tiek man, tiek jai teiktų džiaugsmą, o ne įtampą. Tad iš pradžių buvo ne komandų „sėdėk“, „stovėk“, „gulėk“ ir panašiai mokymas, o reakcijų keitimas, nusiraminimo bei atsipalaidavimo mokymas ir panašiai. Jei kalbant apie pačias komandas, kai kurioms užteko kelių dienų ar savaičių, kitiems man svarbiems pratimams prireikė pusantrų metų. Bet visko stengiamės neprimiršti ir mokytis, tad tobulinamės ir toliau.
Kaip nusprendei padėti ir kitiems dresuoti, auklėti jų šunis?
Ilgai ieškojau savo kelio ir veiklos gyvenime. Mėčiausi nuo pat 10 klasės, kai reikėjo rinktis dalykus, kur stoti ir kaip su tuo sieti savo gyvenimą. Visur jaučiausi, lyg būčiau kažkur ne ten, ne savo batuose. Tačiau visada, kai prireikdavo kažkaip nuo visko pabėgti, atsijungti ir pailsėti, visuomet geriausiai jausdavausi grįžusi namo ir išėjusi pasivaikščioti su šunimis.
Šunys lydėjo mane beveik visą laiką, tačiau niekada neatėjo į galvą mintis su tuo sieti savo gyvenimą, savo veiklą. 2018 m. šuns metais, kuriais ir pati esu gimusi, pasižadėjau sau, kad nustosiu visiems sakyti, kaip aš „noriu kažko su šunimis“, o imsiuosi pagaliau kažkokių veiksmų ir tą pradėsiu daryti. Taip atsiradus progai dirbti start-up'e arčiau šunų palikau savo prieš tai buvusį darbą ir perėjau ten.
Ten dirbant prisiminiau, kad kažkada domėjausi dresūra, tačiau tuo metu internete rasti aprašymai kaip to pasiekti nebuvo man iki galo aiškūs.
Vėliau susisiekiau su „WonderDog“ įkūrėja ir mano dabartine mokytoja Grėte Indičianskyte-Krutoviene dėl individualios pamokos su Maira. Šis susitikimas, pasirodo, buvo labai svarbus, nes nerealius pokyčius pamačiau jau po 1 individualios pamokos. Greitai supratau, kad tai yra būtent tai, kuo kada nors ir pati norėčiau užsiimti. Nuo tada ir įšokau į „Wonderdog“ veiklą ir šiuo keliu pirmyn einu jau trečius metus.
Dažnai žmonės gatvėje prašo paglostyti kitų žmonių šunis. Socialiniuose tinkluose ne kartą rašei, kodėl toks žmonių noras tau nėra priimtinas. Kodėl esi nusistačiusi prieš tokius prašymus?
Esu ne prieš, kai žmonės atsiklausia prieš tą darydami, nes daug kas mėgsta tiesiog kišti rankas net neatsiklausę. Mano šuo – ne visuotinė nuosavybė, kad kiekvienas užsinorėjęs tiesiog prieitų ir glostytų, o taip nutinka labai dažnai. Maira nėra draugiškas šuo visiems sutiktiems nepažįstamiems, labiau priešingai. Yra situacijų, kada neprieštarauju, kai žmogus atsiklausia, tačiau prieš tai visada įspėju, kad ji nėra draugiška ir pasakau, kaip reikėtų teisingai su ja pasisveikinti. Bet jei ji atsitrauks, tai tikrai nespausiu jos būti toje situacijoje vien tik dėl to, kad nepažįstamasis nori ją paglostyti. Sulaukęs neigiamo atsakymo nepažįstamasis tikrai neturėtų to priimti asmeniškai ar įsižeisti.
Kadangi Maira yra nedidelė, miela 6 kg mišrūnė, daug kam primenanti šuniuką Mailo iš filmo „Kaukė“, tai daug kas nori pakalbinti ją, o ji ne visuomet nori būti užkalbinta ir to kartais nevengia parodyti. Dažnai žmonėms tai neatrodo rimta vien dėl šuns dydžio, nes „ką jau tokia mažiukė padarys“. Gal žmogui ji nespės įkasti, bet mokymosi procese tai gali duoti kelis didelius žingsnius atgal judant link geresnių reakcijų.
Dabar Maira jau lengviau išeina iš tokių situacijų, lengviau grįžta į save, bet mokymosi pradžioje kiekvienas toks žmogaus noras paglostyti mano šunį man atsieidavo daugiau darbo su šunimi.
Kaip išmokyti šunį reaguoti į savo vardą?
Portalo tv3.lt video projekte „Laimingas šuo“ kvalifikuoti šunų dresuotojai ir treneriai dalinsis aktualia informacija su visais šunų augintojais, mokys naudingų dresūros pratimų ir pasakos apie įvairias keturkojų auklėjime pasitaikančias problemas ir iššūkius.
Antroje „Laimingas šuo“ laidoje G. Samuolytė parodė, kaip per smagius žaidimus šunys mokosi reaguoti į savo vardą ir itin svarbaus atsikvietimo.
Prieš žaidžiant šiuos žaidimus Greta pataria susirinkti šuniuko dėmesį, jei jis yra išsiblaškęs su kitu paprastu pratimu, kuris vadinasi „sekimas paskui ranką“.
„Tai padės susirinkti šuniuko dėmesį, jis susikoncentruos į šeimininką ir tik tada pereisiu prie „supynių“ ir „uragano“ žaidimo“, – teigė ji.
Kaip atlikti žaidimus „supynės“ ir „uraganas“ žiūrėkite laidoje, esančioje straipsnio pradžioje, arba čia:
