Invazinių sraigių apgraužtus gėlių lapus rodo į kovą su su moliuskais stojantis buvęs vidaus reikalų ministras, o dabar sodininkas Romasis Vaitekūnas.
Vyras sako net ir uoliai renkant – invazinių šliužų ar sraigių kasmet daugėja. O svarbiausia, kad neprašyti svečiai pridaro daug žalos.
„Jos kažkur peržiemoja, ir pavasarį išlenda į paviršių. Ypatingai jos pasirodo masiškai po lietaus ir kai šilta. Kai drėgna ir šilta. Tada jos apstoja visus augalus. Ypatingai gėlių lapus. Ir griaužia va, piktybiškai graužia“, – sako sodininkas Romasis Vaitekūnas.
Sodininkas sako kančia šie gyviai ne tik jų šeimai, bet ir aplinkiniams. Kaimynai taip pat kovoja su gyviais, tačiau pastangos bevaisės. O šliužai ir sraigės karaliauja po visą sodą. Negelbsti nei cheminės granulės, nei liaudies priemonės. Pats vilnietis sako irgi išbandęs viską.
„Mėgsta alų. Tai bandėm ir alų. Reiškia prigeria alaus, reiškia išsipučia ir gaišta. Paskui tokie milteliai yra reiškia, mėlyni. Nuo jų irgi jos trokšta. Bet čia reikia labai daug. Jeigu nori, kad visam sode, ar visuose soduose išnaikinti, tai reikia masiškai užsiimti tuo“, – pasakoja R. Vaitekūnas.
Mokslininkai gerų žinių mėgstantiems pasidarbuoti darže – neturi. Kad ir kokius kovos su kenkėjais būdus bandytume, neprašytų svečių išnaikinti nepavyks. Ypač invazinių kenkėjų. Juos naikinti privaloma, nes kitaip jie, kaip aiškina mokslininkai, naikins mūsų daržo senbūvius. Tik štai kova su atėjūnais kartais primena kovą su vėjo malūnais. Žemės ūkio akademijos daktaras Povilas Mulerčikas paaiškina kodėl.
„Jūs galit kas dieną rinkti tuos kenkėjus, labai tinkamai atlikti visą tą kontroliavimo funkciją, bet tačiau jie ateis iš kitų kaimynų. Ir jie juda, jie juda gana greitais tempais. Ir tuos kuriuos surinksit, pakeis tie, kurie atšliauš iš šalia esančių“, – teigia gamtininkas Povilas Mulerčikas.
Ir jeigu šliužus ar moliuskus dar galime rinkti ir naikinti, tai sudėtingiau su kenkėjais gyvenančiais po žeme – kurkliais ar kurmiais. Mat chemija dirvos purkšti negalima. Tad efektyviausia – kuo dažniau dirbti žemę, purenti ją, kenkėjai to bijo. Efektyvi būtų ir sėjomaina. Arba tada jau, kai paantrina žinovai, galima griebtis liaudies priemonių.
„Šiuo metu populiariausia įkasti butelį į dirvožemį. Ir palikti jame arba giros, arba alaus. Geriausia alaus. Ir uždengti viršų marle. Kad jie suliptų į tą butelyje esantį skystį. Ir ten gautų galą“, – kalbėjo P. Mulerčikas.
O štai kiti Vilniaus universiteto biologė daktarė Grita Skujienė pajuokauja – turime rinktis – nenorime kurklių, leiskime sode karaliauti kurmiams.
„Šliužo priešas yra kurmis. Tai sodininkas gali pasirinkti ko jis nori – gali turėti kurmius, gali šliužus. Pavyzdžiui tuos pačius kurklius. Na tai suvokiat?“, – sako gamtininkė Grita Skujienė.
Jeigu kurmiai erzina – jais kratytis galima statant gaudykles.
Tiesa, mokslininkė sako, kad vietos kenkėjai nėra tokie varginantys, kaip atėjūnai, kurie dauginasi masiškai. O atkeliauja, anksčiau paplitę Pietų Europoje, į mūsų šalį gyviai paprastai – su įvairiais atsivežtiniais sodinukais, komposto dalimis.
Tad nusipirkę gėlę, ir nenorėdami šliužų ar pavyzdžiui moliuskų, turim labai gerai apžiūrėti ar nėra šaknyse gyvių kiaušinių. Tiesa, iš šių gyvių nauda viena – kibirais renkami pavyzdžiui šliužai gardumynas laukinėms antims.
