„Kai prisimenu tuos laikus, net šiurpas eina per nugarą... Labai sunkiai vertėmės. Atrodo, darėme, ką galėjome, kad išgyventume, bet buvo dienų, kai neturėjom net ko valgyti. O trys maži vaikai juk negali būti alkani. Nematau prasmės slėpti – nuėjusi į parduotuvę pavogiau faršo, kad galėčiau kotletų tądien jiems iškepti, bet pagavo mane su ta mėsa. Buvo baisi gėda... Žinot, motinos dėl savo vaikų gali viską padaryti - kartais net nusižengti įstatymui. Galiausiai radau darbą, po truputį pradėjome stotis ant kojų, bet įvyko didelė tragedija. Skaudžiausias lūžis, kokį gali patirti motina – netekau vieno iš savo vaikų“, – su ašaromis akyse pasakoja Eurika.
Jos sūnelis buvo vos pusantrų metukų, kai susirgo meningitu. Iš pradžių gydytojai vaiko negalavimus priskyrė kitam tuo metu siautusiam virusui ir Eurika, paklausiusi jų rekomendacijų, sūnų išsivežė gydyti į namus. Moteris iki šiol negali be ašarų pasakoti, ką išgyveno tą lemtingą naktį prieš septyniolika metų.
„Mano vaikelis miegojo su manimi. Pabudo, paprašė gerti... O tada... Stipriai suspaudė man rankelę ir iškeliavo. Aš jį laikiau tuo metu ant rankų! Dar bandžiau daryti dirbtinį kvėpavimą, stengiausi atgaivinti savo berniuką – veltui.. Ilgą laiką kaltinau save. Kodėl? Nes buvau jauna ir kvaila. Pykau ant savęs, kad nedraskiau akių tai vyriausiajai skyriaus gydytojai, kuri liepė jį gydyti arbatėlėmis namie, kad nekovojau, jog guldytų į ligoninę... Bet aš tikėjau daktarais, pasitikėjau jais. Iš kur galėjau žinoti, kad akivaizdžių meningito simptomų gydytoja negebės atpažinti?... Visiems savo vaikams esu davusi pažadą, kad saugosiu juos ir darysiu viską, kad būtų laimingi. Deja, vienam sūnui pažado neištesėjau,“ – graudindamasi pripažįsta Eurika.
Po skaudžių likimo išbandymų moteris nusprendė emigruoti į Airiją. Iš pradžių ten išvyko vyras, netrukus ji pati, o galiausiai pasiėmė ir vaikus. Į svetimą šalį Eurika iškeliavo visiškai nemokėdama anglų kalbos. Lietuvė juokiasi, kad pirmas pokalbis dėl darbo greitojo maisto restorane labiau vyko gestų kalba, nei žodžiais.
„Pradžia Airijoje buvo tikrai sunki. Ieškoti darbo nemokant kalbos nelengva, bet galiausiai dar prisidėjo ir asmeniniai iššūkiai. Išsiskyriau su vyru, tad turėjau suktis, kaip išmanau. Esu labai užsispyrusi - savo tikslų siekiu iki galo bet kokia kaina. Kalbą išmokau per keletą mėnesių, o dabar angliškai kalbu visiškai laisvai. Darbai po truputį irgi gerėjo, nors teko išbandyti daug ką – nuo maisto ruošėjos fabrike iki naktinės slaugės senelių namuose. Šiuo metu esu populiaraus degalinių tinklo direktorės dešinioji ranka. Mėgstu savo darbą, bet dar labiau mėgstu padėti kitiems“, – šypsodamasi sako Eurika.
Pati gerai žinanti, ką reiškia nesulaukti pagalbos, kai jos labiausiai reikia, moteris nutarė daryti gerus darbus Lietuvos žmonėms. Socialiniame tinkle „Facebook“ įkūrė grupę „Virbaliukas“, į kurią kviečia mezgėjas ir mezgėjus, neabejingus kitų nelaimėms. Eurika sako, kad šiuo metu grupėje yra per tūkstantį narių, bet aktyviai mezga maždaug pusė – daugiausia moterys. Jos visos savanorės ir grožybes iš siūlų kuria neatlygintinai.
„Mūsų tikslas – kurti socialines iniciatyvas, akcijas ir savo mezginiais džiuginti, stebinti, šildyti, teikti vitlies. Štai apmezgėm kone visus „Vilties spindulėlio“ grupės globojamus vaikučius su negalia. Primezgėm daugiau nei 40-imt kraitelių naujagimiams, kurie teikiami „TV Pagalbos“ herojams pokalbių studijoje. Taip pat per kelis mėnesius „Virbaliuko“ moterys primezgė apie 600 kojinių, kurios iki Kalėdų turėtų iškeliauti į penkis senelių globos namus. O iškart po naujųjų startuos akcija, per kurią megsime rūbelius onkologiniams ligoniukams,“ – planais dalijasi Eurika.
Kodėl jai, gyvenančiai Airijoje, taip rūpi Lietuvos žmonės? Kodėl savo brangų laiką, kurį galėtų skirti keturiems vaikams, mylimajam, aukoja savanorystei? Ir ar gerumo lūžis irgi turi savo kainą?
Visą interviu su E. Reiponaite žiūrėkite video įraše.
Laidoje „Lūžis“ įvairūs Lietuvos žmonės – tiek žinomi, tiek ir nežinomi atvirai dalinasi savo gyvenimo lūžiais: kaip jiems sekėsi priimti įvairius sprendimus, kodėl tai tapo svarbia patirtimi ir ko ji išmokė bei gali išmokyti kitus.
