Senjorai Jevgenija ir Igoris išsiveda kaitiną vardu Tutanchamonas pasivaikščioti. Nuo praėjusių metų rugsėjo šioje šeimoje gyvenantis augintinis dar nei karto nebuvo išėjęs į lauką, tad po ilgos pertraukos lauke jaučiasi labai nejaukiai. Nejaukiai jis jautėsi ir pirmaisiais mėnesiais naujuose savo namuose su naujais šeimininkais.
„Iš karto jis buvo laibai baikštus. Labai baikštus. Bijojo visko, bet kokio garso. O dabar jau drąsesnis pasidarė, dabar, po truputį, jaučiasi labiau šeimininku“, – sako Tutanchamono šeimininkė Jevgenija Venciuvienė.
Anksčiau šeimoje gyveno katė Katerina ir jai nugaišus naują gyvūną įsileisti buvo labai sunku, tačiau pora ryžosi ir to nesigaili. Tiesa, senjorai buvo nusižiūrėję jauną katytę, trijų mėnesių, bet vėliau tos minties atsisakė.
„Bet mes pagalvojom, kad per daug judri bus mūsų amžiui. Tiesiog per daug bus jos mūsų namuose, visur šokinės, visur lakstys. Ir vyras pamatė Tutanhamoną ir sako, paimam šitą“, – pasakoja J. Venciuvienė.
Katinas su faraono vardu šeimoje gyvena karališkai, o už meilę atsidėkoja švelnumu. Pora sako, kad grąžos gauna daugiau, nei duoda.
„Jis ant rankų nelipa, bet kai atsisėdam ant fotelio, tai jis šalia atsigula ir kaip sakoma dainuoja. Ir šiluma nuo jo eina ir toks jaukumas namuose“, – teigia J.Venciuvienė.
Tutanchamonas turi problemų su dantenomis, tačiau visas išlaidas padengia gyvūnų priegauda, iš kurios jis ir buvo paimtas. Senoliai gauna maisto augintiniams, apmokamos ir gyvūnų gydymo paslaugos. Tačiau Šiaulių letenėlė šeimininkė Ingrida pasakoja, kad nors turi daug potencialių draugų senjorams, Tutanchamonas yra vienintelis gyvūnas, kurį senjorai ėmėsi globoti per daugiau nei metus.
„Kažkodėl tai senjorai, aš nežinau, ar jie nenori, ar jie bijo, net nežinau, bijo gal atsisveikinimų tų. Aš taip galvoju. Bet tai nereikia bijoti. Ta laimė suteikti tam senam, vyresniam gyvūnui namus, yra begalinė“, – kalbėjo „Šiaulių letenėlės“ vadovė Ingrida Butkutė.
Senjorai, apsilankę gyvūnų prieglaudoje su kitų kūrybiniu projektu, sako, kad norėtų priglausti, tačiau turi ir savų priežasčių:
„Du turėjau, vieną prancūzų buldogikę, gavau dovanų, o vieną bokseriuką. Nukaršinau. Sakiau viskas, stop, užtenka.“
„Kol mažas šuniukas, jis visiem gražus jis, malonus. Smagu su juo pažaist, pasidžiaugti. O kai jis užauga, pasidaro nebe vaikams jau. Vaikams jau nebeįdomus jisai, jis jau būna užaugęs ir našta tėvams.“
„Galimybes gal ir turėčiau, bet esu egoistė. Kadangi viena gyvenu, mėgstu dažnai išvažiuoti iš namų, o tai kur aš jį paliksiu.“
„Negaliu niekam, vaikai sakė, mama, mes nedabosim, nes jie turi savų reikalų. O pasiimti ir uždaryti jį vieną patį, kaip kitą kartą būna, tai negalėčiau taip. Vien dėl to nepaimu.“
„Turim namie. Mes kaip tik ir priglobę esam. Per internetą dukra susirado pamestą šuniuką, mes jį turim, mylim, auginam. O dabar šnekam, gal reikia draugą parvežti. Matysim.“
„Buvo visokių minčių, visokių. Jeigu ryžčiausi, tai tik į prieglaudą važiuočiau, neičiau į jokius veislynus. Nes patys, patys geriausi ir meiliausi šuniukai yra iš prieglaudos.“
Kasmet iš šios prieglaudos į naujus namus atiduodama 230 gyvūnų, norinčių pasiimti šunį ar katiną būtų ir daugiau, tačiau prieglaudos šeimininkė bet kam augintinių neatiduoda.
„Kaip tai bebūtų liūdna, žmonės dar vis nori šunų prie grandinės. Ko mes neduodam, iš tikrųjų, kai kurie pyksta, bet tiesiog neduodam. Geriau mes mažiau išgelbėsim, aišku, gelbėjam kaip tiktai galim, bet kokybė yra svarbiau negu kiekybė“, – sako Šiaulių letenėlės vadovė Ingrida Butkutė.
Šiuo metu Šiaulių letenėlėje per 70 šunų ir netoli šimto kačių su kačiukais. Panašių prieglaudų Lietuvoje apie puse šimto.
