Iki Kūčių – savaitė, viename sostinės žuvies restoranų jau vyksta pasirengimas. Darbuotojai ruošia indus, vadovai dėlioja planą, kaip Kūčių vakarą susodinti svečius. Jų restoranas gali priimti apie šimtą. Ir laisvų vietų jau nėra – visos rezervuotos, kaip sako savininkas, dar lapkričio viduryje.
„Vieni ateina prieš mišias, kiti po mišių. Kiekvieni svečiai, kurie ateina, sėdasi prie stalo su savo šeima. Bendrauja, dalinasi plotkelę. Kurią mes irgi taip pat padedame ant stalo. Jie gali pasimelsti. Tarpusavyje pabūti, drauge“, – sako „Žuvinės“ vadovas Vitalijus Dobromilskis.
Restorano vadovas rodo nuotraukas, esą klientams šiemet bus sudaromos sąlygos, – kaip ir visus aštuonerius metus, – kad jie šventinį vakarą pasijustų it namie. Štai todėl ant stalo visada esą puikuojasi dvylika ir daugiau patiekalų, kurių paprastą dieną čia nebūna:
„Tai yra netradiciškai paruoštos silkės. Tarkim, ko nerasi pas mus restorane. Pavyzdžiui, silkė su cinamonu. Silkė su slyvomis ar razinomis. Tai gali būti menkės filė marškinėliuose. Tai gali būti kūčiukai su aguonų pienų ar kisielius spanguolių.“
Restorano vadovas pastebi, kad prieš beveik dešimt metų Kūčių vakarienės užsukdavo daugiau užsieniečiai, norėję susipažinti su mūsų tradicijomis, dabar daugėja lietuvaičių. Pasak kitų restoranų savininkų, daugėja ir tų lietuvių, kurie visgi renkasi šventinę vakarienę valgyti namie, bet dvylikos patiekalų patys gaminti jau nenori ar neturi sveikatos. Pernai tokių buvo rekordiškai daug. Užsakymai plaukia ir šiemet.
„Yra pavieniai, ir pagyvenę žmonės. Yra tėvai, kurie laukia vaikų, atvykstančių iš užsienio, tai jie vaikams nori tokių patiekalų, kai patys neturi sveikatos ar nenori daryti, tai užsisako pas mus tuos patiekalus“, – pasakoja „Agotos gryčios“ savininkas Egidijus Petrauskas.
Labai dažnai tokias vakarienes užsako įmonės vaikų namams ar vienišiems senjorams. Tačiau kaip bebūtų, vyresnės kartos atstovai, ypač gyvenantys kaime, skuba kritikuoti tuos, kurie patys tingi ruošti Kūčias:
„Nu, daro kiekvienas pagal savo skonį. O svetimas kai pagamina, tai ten neįdėta nei šilumos, nei nėra tos meilės tam maistui.“
„Produktai man nepatinka, ne tas… Mes kaime gyvenam, turim savo.“
Etnologai, kalbėdami apie patį tamsiausią laiką ir šventiškiausią metų vakarienę – Kūčias – negaili kritikos tiems, kurie užsisako patiekalų, ar išvis eina vakarieniauti kur nors iš namų.
„Kodėl mes lėkštutę Kūčių vakarą padedam, bendrą. Kad ateitų pavalgyti išėję. Mūsų protėviai, tai yra bendravimas, su mūsų protėviais. O kur mūsų protėviai mus ras? Restorane? Protėvių vėlės mūsų niekada ten nesutiks“, – kalbėjo etnologė Nijolė Balčiūnienė.
Senovėje tikėta, esą iš namų Kūčių vakarą geriau kojos nekelti. Nes neva kokia vėlė gali išgąsdinti ar dar blogiau – tiesiog visus metus lydės nesėkmės. O vakarienė būtinai esą turi būti gaminta savo rankomis, iš savo užaugintų produktų, neva todėl, kad stebuklingą naktį prie stalo sėdasi visi – ir gyvieji, ir tos giminės protėvių vėlės.
