Kai kurie kabinami parlamento koridoriuose, o kai kurie įsigudrina jais papuošti savo asmeninius kabinetus. Be to, už kūrinių draudimą sumokame mes visi – tam politikai asmeninių lėšų nenaudoja ir atkerta, kad jų kabinetai atviri visiems, tad ir kūriniai eksponuojami visuomenei.
Prie valstiečio Roberto Šarknicko kabineto Seime – žymaus lietuvių dailininko Vytauto Kasiulio paveikslai. Šio autoriaus paveikslai kainuoja tūkstančius.
„Dar neuždirbau, kad galėčiau įsigyti tokius brangius paveikslus, kurių vertė tikrai milžiniška, nes šis dailininkas, Kasiulis, yra pasaulinio lygio dailininkas, kaip Čiurlionis, Antanas Žmuidzinavičius, tai tikrai ne. Tačiau man malonu, kad kabo šie paveikslai“, – teigia politikas.
Šarknickas sako vieną dieną tiesiog išgirdo, kad prie jo kabineto darbininkai kabina paveikslus. Paaiškėjo, kad tuo pasirūpino konservatorius Vytautas Juozapaitis.
„Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis kreipėsi į Nacionalinį dailės muziejų ir į Seimo kanceliariją, prašydamas, kad laikinam naudojimui būtų tie paveikslai suteikti Seimo kanceliarijai ir Seimo rūmuose galėtų būti eksponuojami. Ir Seimo kanceliarija pasirašė sutartį su Nacionaliniu dailės muziejumi“, – sako Seimo kanceliarijos atstovė Justė Radzevičiūtė-Laugalienė.
Juozapaitis su muziejumi sutarė dėl 8 paveikslų, dalis pakabinti ne kur kitur, o jo kabinete. Muziejus Seimui paveikslus paskolino, parlamento kanceliarija moka tik už jų draudimą – 128 eurus per metus.
„Tikrai pas Kultūros komiteto pirmininką ateina žmonės, ir ne tik mūsų darbuotojai, arba Seimo nariai, ar kiti susiję asmenys, bet interesantai, kurie domisi kultūros politika. Tai, kad kiti kabinetai, ar kiti komitetų pirmininkai nelabai supranta tokių dalykų reikšmę, arba jiems tiesiog to nereikia, tai negaliu už juos atsakyti, jeigu jie kreiptųsi, tai matyt jie gautų taip pat“, – aiškina V. Juozapaitis.
Nacionalinės dailės muziejus situacijos nekomentuoja, pareiškęs, kad į visus klausimus atsakys pats Juozapaitis. Jis tikina, kad konkrečius paveikslus išrinko pats muziejus, o jie paimti iš saugyklų, o ne ekspozicijų. Bet Šarknickas paveikslų atsiradimą susiejo su valdančiųjų planais naikinti Kasiulio muziejų.
„Tie paveikslai buvo išvežinėjami, matyt, su tuo projektu, kad nebebūtų to muziejaus, pavadinimas būtų naikinamas, kažkas kito atsirasti galėtų, ir panašiai. Kai viskas liberalėja, nieko vertingo švento nebereikia, istorijos nebereikia, man kažkaip labai liūdna, ypač per tuos pusę metų, tai einama viskas buldozeriu“, – kalba R. Šarknickas.
„Ar jūs nueisite į kultūros ministeriją tą pačią, ar į prezidentūrą, visur jūs rasite kažkokius kūrinius. Kokie kūriniai turi būti, tikrai ne visi. Tam yra ekspertai muziejuose, kurie suderina sąlygas ir atrenka būtent tuos kūrinius, tikrai ne tuos, kurių norėtų vienas ar kitas politikas“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.
O kas dedasi prie konservatoriaus, Biudžeto ir finansų komitetui vadovaujančio Mykolo Majausko kabineto?
„Šis paveikslas, jo pavadinimas yra večera u kastra, „Vakaras prie laužo“, legenda sako, kad anksčiau jis vadinosi „Rusai“, bet buvo pakeistas į šiek tiek galbūt labiau politiškai korektišką pavadinimą ir simbolizuojantis kolektyvinį terorą, kurį išgyveno Lietuva daugiau negu 50 metų“, – teigia jis.
Ten kabo vieno žymiausių lietuvių dailininkų, Šarūno Saukos darbas. Jo paveikslai vertinami ir dešimtimis tūkstančių eurų. Šis kūrinys apdraustas net 50-ies tūkstančių eurų suma. Draudimas, beveik 120 eurų per metus, taip pat mokamas iš Seimo kanceliarijos lėšų.
„Aš kreipiausi į kolekcionierių, žinodamas kad jis yra didžiausias Šarūno Saukos gerbėjas, turi didelę meno kolekciją ir klausiau, ar jis sutiktų pasidalinti su Seimu tokiu paveikslu keliems metams, jog visuomenė galėtų pamatyti, pasibaigus pandemijai užeiti, pasigrožėti tokiu paveikslu. Kad jis būtų ne namuose pas kažką, o viešoje vietoje“, – pasakoja M. Majauskas.
Opozicija su valdančiųjų argumentais nesutinka.
„Jeigu būtų norima, kad paveikslus pamatytų kuo didesnė, platesnė visuomenės dalis, tai tie paveikslai turėtų būti iškabinami visuomenei prieinamose institucijose, tose pačiose mokyklose, aukštosiose mokyklose, universitetuose, kolegijose, bibliotekose ir t.t.“, – įsitikinęs socialdemokratas Linas Jonauskas;
V. Juozapaitis nesutinka: „Turėčiau pareikšti užuojautą, tiems opozicijos nariams, kurie tokius dalykus daro ir taip galvoja, aš nesu tikras, kad jie taip galvoja, matyt, jiems pasitaikė proga kažkaip atkreipti į save dėmesį.“
Meno kūrinių ekspertė sako, kad ne visi kūriniai patenka į galerijų ar muziejų sales, nes nėra patys vertingiausi. Tad geriau jiems kabėti nors ir Seime, nei saugykloje. Bet reikėtų pokyčių, kad muziejams nereikėtų tenkinti politikų užgaidų.
„Reikėtų nustatyti kažkokią tvarką, kriterijus, kaip, kas yra deponuojama, kokiam laikui, kokia rotacija ir panašiai, tokie dalykai turėtų būti valstybiniu lygiu apmąstyti, sureguliuoti ir toliau tai, tik puiku, kad jie yra rodomi“, – sako Vilniaus aukciono vadovė Simona Skaisgirytė-Makselienė.
Seime rengiamos ir kūrinių, piešinių ar fotografijų parodos. O kai kurie menininkai patys prašo politikų, kad jie suteiktų erdvę jų darbams.
