Linksmai dainuoja vienas iš daugiau nei dvidešimties Jūrų muziejuje augančių ruoniukų, kuriuos šiemet į krantą išmetė Baltija. Nusilpę, netekę daug svorio ruoniukai į muziejų atkeliauja kasmet. Juos atveža gyvūnų globa besirūpinančios įstaigos.
„Tiek daug tų ruoniukų yra, kad patiems važinėti nebėra kada, dar turime juos prižiūrėti. Ir šiemet jau buvo 22, gaila, nes vienas neišgyveno. Tad dabar turime 21“, – sako Lietuvos jūrų muziejaus biologas Arūnas Grušas.
Tačiau į muziejų atkeliavę ruoniai juk negali čia gyventi be vardo, aiškina biologai. Ir vardus jie ruoniams suteikia ne tik dėl smagumo.
„Mums patiems yra lengviau, po kiekvieno maitinimo mes visada aptarinėjame kaip kiekvienas ruoniukas ėdė. Vis tiek, tas „pirmas“, „antras“, „trečias“ painiojasi, kur geriau, kai yra vardai“, – pasakoja A. Grušas.
Iki šiol ruoniai vardus gaudavo pagal vietą, kurioje buvo rasti. Jūrų muziejuje gyveno Nidoje rasta Nidutė, Smiltė iš smiltynės, Melnė iš Melnragės. Kai vietovardžiai pradėjo kartotis, muziejininkai sugalvojo naują vardų taikymo strategiją.
„Dar laivybos pavadinimus taikėm. Dėl to atsirado ir Bujus ruoniukas ir Luotas net gi. Tačiau tada Arūnas ėmė gręžtis į savo žemaitišką prigimtį ir jau pernai atsirado Ragažis“, – teigia Lietuvos jūrų muziejaus atstovė Nika Puteikienė.
Kasmet į muziejų atkeliauja apie dvidešimt pamestinukų, tad natūralu, kad idėjos vardams senka. Todėl šiemet muziejininkai sugalvojo akciją. Per ketverius metus apkeliauti visus Lietuvos regionus ir ruoniukams suteikti išskirtinai to krašto žmonių pasiūlytus vardus, kurie atspinti regiono dvasią. Šiemet vardus siūlė žemaičiai.
„Gleizius, Kurdupelis, Ciuocė, Puodė, Tešlius, o Jėzus, man sunku galvoj, kasdien vadinam, painiojamės net patys“, – kalbėjo A. Grušas.
„Aš galvoju, kad kitais metais eisim į Aukštaitiją ir ten išrinksime patį gražiausią, nuostabiausią aukštaitišką vardą“, – sako N. Puteikienė.
Kiekvienas vardas atspindi ruoniukų išvaizdą ir charakterį. Ne išimtis ir žemaitiškieji.
„Žebelė yra pikčiurna. Ji tikrai yra pikčiurna. Visą laiką puola mus baisiausiai, kai reikia sverti, ją paimti, tai gana sudėtinga. Prie jos neprieisi – pučia. O va, kur girdit, tai akivaizdu, kad dainuoja Gaida. O Gaida tai kas yra – daina“, – pasakoja A. Grušas.
Lietuvos jūrų muziejuje gausybė lankytojų. Retas praeina ir nepamojavęs ruoniams. Žmonėms naujieji žinduolių vardai labai patinka, o kai kurie turi ir savo variantų ateityje čia atkeliausiantiems mažiesiems:
„Luna gal, jeigu patelė. Gražiai skambėtų. Mija. Mano katytės vardas Mija.“
„Aš galvoju, kad Simonas. Rokas. Rokas yra mano brolio vardas!“
„Katiną turiu. Dešriukas. Gal ir tiktų. Dešriukas. Tegul būna Dešriukas.“
Dalis žemaitiškų vardų savininkų jau rugpjūtį iškeliaus atgal į jūrą. Žinoma, tam jie turi sustiprėti, kad galėtų apsiginti ir patys pasirūpinti maistu. Ruoniukų, kuriems dar reikės žmogaus priežiūros, gimtoji Baltija lauks rudenį.
