Žuvininkystės tarnybos darbuotojams leidus, į Nerį paleidžiami įspūdingai atrodančios žuvys. Dinozaurais jie kartais vadinami ne veltui – eršketai atsirado prieš šimtus milijonų metų ir išties yra dinozaurų amžininkai.
Įžuvintojai į nedidelį konteinerį ir kibirus eršketus samteliais krauna iš didelio konteinerio, kuriame jų net 2,5 tūkst. Antrame konteineryje dar tiek.
„Jie žinokit ima maistą nuo dugno. Va šičia yra siurblys va šitas. Užaugs apie 30–50 kg. Iki 100 kg užauga šitie. Bus, bus. Tik bus, dabar dar ne. Vidurkis per metus 1 kg“, – sako įžuvintojas Bronius Daukšys.
Šimtas po šimto eršketai išbando Neries vandens temperatūrą. Būrys, anot įžuvintojų, apsipras ir jau po savaitėlės plauks į plačius vandenis – tikslas Kuršių marios.
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, bandoma atkurti nykstančią eršketų populiaciją.
Kadaise mūsų vandenyse šią žuvį galima buvo sutikti kur kas dažniau nei dabar. Štai ir 1939 m. netoli Kauno daryta nuotrauka. Istorija pasakoja, kad šis laimikis svėrė net 200 kg ir buvo parduotas vienam Kauno restoranui už 500 litų.Žuvininkystės tarnybos nuotrauka
Bet praėjusio amžiaus viduryje dėl nekontroliuojamos verslinės žvejybos, užtvankų statybos ir vandens kokybės pablogėjimo jie kone išnyko.
Dėl to dabar kasmet į mūsų vandenis paleidžiama po kone 20 tūkst. eršketų. Šiemet per 40 tūkst.
O tuo pat metu Molėtų rajone į ežerą neria ir kur kas dažnesnis šalies žvejų laimikis lydekos. Vienu ypu įžuvintojai jų paleidžia apie 8000 vienetų.
Skaičiuojama, kad šiemet mūsų upės ir ežerai įžuvinti jau 9 mln. įvairių žuvų jauniklių. Žuvininkystės tarnyba sako, kad įvairios žuvies mūsų vandenyse daugėja.
„Ypač jautriausios žuvys – lašišos – natūraliai išneršdamos jų palikuonių grįžta tik iki 1 proc. Sakykime, išneršia lašišos, tam tikras kiekis ikrų. Tai tik 1 proc. subrendusių grįžta po 3–4 metų į gimtas vietas. Tai natūralios biologinės dalies pagrindu. Bet jei veisiam ir paauginam ne ilgiau nei metus. Tai tas procentas pakyla iki 10 proc. ir daugiau“, – pasakoja Žuvų išteklių atkūrimo sk. vedėjas Valdas Gečys.
Tiesa, visai netoli tos vietos, kur į Nerį paleisti eršketai, poilsiaujantys žvejai sako atvirkščiai – esą anksčiau laimikio buvo daugiau.
„Aš jau žvejoju virš 20 metų. Tai anksčiau buvo žuvies žymiai daugiau, nes gal mažiau žmonės žvejojo, mažiau žvejų buvo. Dabar kažkaip žvejų labai daug, nepaleidžia tos žuvies. Mes jau seniai paleidinėjam, virš 20 metų. „Pagauni – paleisk“ vyksta tokia tradicija. Kiti tegu pasiima tą normą, bet neviršytų jos. Kiti pasiima, jei kažkas nemato. Tas pats yra ir su lašišom galbūt“, – teigia žvejys Eduardas.
Žvejai labiausiai dantį griežia ant metus iš metų vandenis tinklais košiančių žvejų verslininkų, ypač Kuršių mariose ir prie Klaipėdos uosto ir pyksta ant brakonieriavimo niekaip neužkardančių aplinkosaugininkų.
„Klaipėdoj vis dar klesti verslinė žvejyba, nors ką tik buvo apribotas lašišų ėmimas iš gaudyklių. Bet tai yra tik maža dalelė to, kad ten būtų tvarka. Iš esmės turėtų tą verslinę žvejybą visiškai uždrausti. Kad iš jūros į Nemuną žuvis pakliūtų be jokių kliūčių. Tiek starkis, tiek lašiša, tiek ešerys, tiek karšis – visa mūsų žuvis iš Nemuno migruoja per Kuršių marias į jūrą. Ir kas yra blogiausia, kad būtent šitos migracijos metu pirmyn atgal ją visą susirenka žvejai verslininkai“, – kalbėjo „Lašišos dienoraštis“ vadovas Kęstutis Klimavičius.
Tiesa, nedidelių postūmių yra – štai Kuršių mariose nuo šiol privaloma paleisti visas į žvejybos įrankius pakliuvusias lašišas ir šlakius, neatsižvelgiant į jų gyvybingumą. Iki šiol dalis šių žuvų likdavo verslininkų valtyse, kurie jas pardavinėja.
