Rodydama paties partizano Juozo Jakavonio-Tigro parašytą knygą, jo dukra Angelė dalijasi žodžiais apie tėvą. Šiltai prisimenamas 97-uosius metus ėjęs vyras ligoninėje praleido daugiau nei dvi savaites, tačiau šiandien jo gyvybė užgeso. Prieš keletą savaičių jis užsikrėtė koronavirusu.
„Kai tik susirgo, iš karto, kadangi silpnoji vieta buvo plaučiai, iš karto įvyko komplikacija – abiejų pusių plaučių uždegimas. Kas buvo labai baisu jam, nes aš visą gyvenimą jį saugojau nuo tos ligos, nes buvo pražūtinga liga jam, su jo plaučiais“, – pasakoja dukra Angelė Jakavonytė.
Juozas Jakavonis buvo vos 19-os, kai prisijungė prie ginkluoto pasipriešinimo okupantams ir kaip partizanas prisidėjo prie Adolfo Ramanausko-Vanago būrio. Pasirinkęs kovos kelią vyras ne tik kasdien rizikavo savo gyvybe, bet ir sveikata – būtent režimo kalėjime buvo negrįžtamai pažeisti jo plaučiai.
„Tie žmonės, kurie patekdavo į kasyklas, rūdų kasyklas, šachtas, kurias aptarnavo, GULAG'o lageryje, jie žino, kad tai buvo katorga, tai buvo nepaprastai sunkus darbas. Pavojingas, daugelis žmonių tiesiog negrįždavo iš tų vietų, tai, manau, kurie žmonės išgyveno, buvo ir yra verti mūsų pagarbos“, – sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
„Aš užpirkau mišias, nes šeštadienį buvo mano gimtadienis ir aš prašiau Dievą ir jį prašiau, kad tėtis turi išgyventi iki mano gimtadienio. Ir, žinokite, kažkoks stebuklas įvyko, aš tikrai visą naktį meldžiausi ir šeštadienį jis taip gražiai kalbėjo, žinokite, su manimi. Sakiau tu, tėti, man kaip dovana gimtadienio proga, tu turi pasveikti“, – sako dukra Angelė.
Tačiau, deja, pasveikti partizanui nepavyko.
„Tik tiek, kad jis labai ramiai, kaip gydytojas sako, užgeso ramiai ir mes dar pakalbėjome, ir vakar pakalbėjome, sakau mes, tėti, mylime tave labai, ačiū tau už viską“, – kalba Angelė.
Juozas Jakavonis savo tėvų sodyboje įrengė bunkerį, kuriame veikė Adolfo Ramanausko-Vanago vadovaujamas Merkio rinktinės štabas. Pats Jakavonis buvo svarbiu šio štabo ryšininku, kuris lydėdavo partizanus per kaimus, keldavo juos per šalia esančią Merkio upę, platino atsišaukimus ir partizaninę spaudą. O svarbiausia – neišdavė nė vieno bendražygio.
„Daugybė žmonių jį prisimins kaip tokį šiltą žmogų, kuris perėjo tikrai sunkius išbandymus. Lageriuose, bet nepasidavė, sulaukė laisvos Lietuvos“, – teigia A. Anušauskas.
Bendražygiai jį prisimena kaip patikimą, veiklų partizaną ir ryšininką. Šilčiausiais žodžiais apie jį kalba ir šeima.
„O mums tėtis, kaip sakyti, visada išliks pavyzdys, kurio, kaip sakyti, už kurio mes visi glaudėmės, buvo ramstis visos giminės, visų kaimynų“, – sako Angelė.
Juozas Jakavonas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, parašė atsiminimų knygą „Šalia mirties“. Vėliau buvo apdovanotas įvairiais ordinais ir medaliais.
Anot jo dukros, Lietuva jam rūpėjo iki paties paskutinio atodūsio.
„Nes jisai ir man skambino: „Žinai, blogiausia, kad aš nežinau, kas čia dabar darosi pasienyje. Kas ten vyksta.“ Sakiau „Tėti, tu nesuk galvos, tu pirmiausia pasveik.“ Nes jam visąlaik buvo Lietuva kažkas tokio.
Jis sako: „Ačiū Dievui, kad aš dviem pasiskiepijęs skiepais, kaip jie neina skiepytis?“ Jis labai pyko ant tų, kurie vat tie antivakseriai, suprantate, kurie darė tą neigiamą įtaką, suprantate, žmonėms“, – pasakoja Angelė.
Laidotuvės planuojamos penktadienį.
