Raguviškė Marytė paleidžia juostą, jungia kino projektorių ir ant ekrano ima rodyti praeito amžiaus filmuką.
Net du senjorės turimi kino aparatai iki šių dienų puikiai veikia. Tik skirti jau ne kino žiūrovams, o muziejaus lankytojams. Būdama ne pėsčia, 80-metį perkopusi Raguvos miestelio senjorė buvusioje kolūkio pirtyje įkūrė veikiantį kino muziejų. Kelis dešimtmečius po kaimą filmus vežiojusi senjorė surinko ir išsaugojo afišas, kino juostas, plakatus.
„Buvo taip, dėžėse pasižiūrėjau, kur sukrauti albumai visi, pagalvojau, kad gal galima parodyti mokinukams, darželinukams, kaip aktoriai atrodė seniau“, – teigia kino muziejaus įkūrėja Marytė Virbickienė.
Visą gyvenimą kino mechanikai atidavusi moteris su kinu ir juostomis praleido 36-erius savo gyvenimo metus. Rodyti kiną praeito amžiaus viduryje, pasak muziejaus įkūrėjos, nebuvo taip paprasta kaip dabar, kai užtenka paspausti televizoriaus pultelį. Tais laikais elektra džiaugėsi retas kaimas, tad į kultūros namų salę atrisnojęs arkliukas su didžiule kino įranga vežime prilygo stebuklui.
„Už savaitės aš atvažiuoju, jau man žiūrovų pilna, o dar prieš kiną aš visada grodavau. Nebūdavo elektros, nuo 1956 m. pradėjau dirbti. Kaimuose nebuvo niekur elektros. Generatorius ir motoriukas, viską vežiodavausi su savim, su arklio vežimu“, – pasakoja ji.
Guvi senjorė ne pėsčia buvo ir jaunystėje, ne tik sunkią kino aparatūrą kilnodavo ir po kaimus vežiodavo, bet ir mokėjo važiuoti motociklu, mašina, turėjo net elektrokaro vairuotojos teises.
„Aparatūros mažiausia dėžė 13 kg svėrė, o ta aparatūra 45 kg. Filmai taip pat būdavo tie nedideli po 3 kg, o į dėžutes 6 sudėdavom. Ir reikėdavo kilot, stiprintuvas apie 20 kg“, – kalba pašnekovė.
Kaimuose žmonės kino laukdavo. Būdavo atskira programa ir vaikams. Filmukai jiems buvo rodomi mokyklose jau po pamokų.
„Labai laukdavo jie, pasipuošdavo kaip į šventę. Dėl to, kad vieną kartą per savaitę atvažiuodavo ir aš aparatūrą pasiruošdavau, susistatydavau. Indų, amerikiečių filmai, kaip „Gėlė dulkėse“, paskui „Tarzanas“ rodėm“, – atskleidžia ji.
Tik tarybinių filmų apie karą ir dokumentikos žmonės nemėgo, prisimena Marytė. Bet jų stengdavosi daug ir nerodyti. Visus to meto filmus skirdavo kino direkcija. Iš punktų pagal grafiką juostos pasiekdavo kaimus. Per mėnesį kino mechanikai parodydavo iki 15 kino juostų.
