Nors pučia stiprus vėjas ir lyja malūnininko sodyboje Šiauliuose triukšmingai švenčiamos Užgavėnės – gamtos virsmo šventė. Kepami blynai. Šventės dalyviai pasipuošę tradicinėmis kaukėmis žemaičių vadinamomis lyčynomis.
Nelabasis besistengiantis iškrėsti kokią šunybę ir šundaktaris siūlo neaiškios kilmės mikstūros, jaunikis ir jaunoji, taip pat vieni iš Užgavėnių šventės personažų. Kaukių daug ir įvairių, visos jos skirtingos ir savaip įdomios.
Šiaulių Aušros muziejaus etnologė Sigita Milvidienė rodo sukauptą tarpukario Lietuvos kaukių kolekciją, o seniausią iš jų, pagamintą 1895 (prieš 125 metus) laiko rankose ir pasakoja kaip kaukės buvo kuriamos: „Tų žmonių, kurie jas dėvi, vertinamos ne tik pagal išraiškingumą, bet ir pagal tai ar ilgai gali su ta lyčyna išbūti. Nes jei kaukė yra grubi, sunki, tai su ja ir nelabai pavaikščiosi.“
Ilgą laiką kaukės niekas nelaikė menu, tai buvo šventės dalis ir tik vėliau ji buvo pripažinta kaip tam tikra medinės skulptūros forma. Muziejininkė sako, kad įprastai kaukės buvo gaminamos vienam kartui, nes kitą kartą užsidėjus tą pačią kaukę visi žinos kas po ja slepiasi.
Taip pat kiekvienas personažas turi savo savo charakterį ir vaidmenį: „Užsideda ožio kaukę ir nežino, ką tas ožys turi daryti. O kad jisai dar turi turėti ir visokių atributų, ir pelenus barstyti ir vandenį laistyti. Ir savo veiksmus tuos stebuklingus dėl tų netekėjusių mergų atlikti. Nieks šito nebežino.“
Kitose šalyse per Užgavėnes personažais tampa ir įvairūs politikai. Pas mus tokios kaukės nėra labai paplitusios, anksčiau žmonės pasislėpę po kaukėmis išjuokdavo poną ar kleboną, kuris tais metais nederamai elgėsi.
Tad ir kai kuriuos politikus išjuokti – Užgavienės labai tinkamas laikas: „Tai, kas susiję su mūsų gyvenimu, yra visiškai priimtina ir tai reikėtų daryti, tik ko gero mes baiminamės šiais laikais, todėl tai nėra labai paplitę.“
Politikų kaukių, kad juos pašiepti, negamina ir jau 28-erius metus lyčynas kuriantis Saulius Tamulis.
Jam artimesnės autentiškos ir charakteringos kaukės: „Čia tokia su savo Aš jau personažas. Svajonėm kalną apvyniosiu, kaliošą mausiu ant širdies. Ir silkės balsu uždainuosiu kad nepamirštumėt manies.“
Tautodailininkas pasakoja, kad per daugiau nei ketvirtį amžiaus išdrožė jau daugiau nei 500. Ir šiuo metu jo kaukės išvežtos ir eksponuojamos 8-niose parodose įvairiuose Lietuvos kampeliuose.
Kaukes šiaulietis drožia dažniausiai žiemą, tačiau ir lietingesnėmis vasaros dienomis nejučia paima pliauską į rankas: „Niežti rankos, sėdi atrodo trūks kažko, reik.“
O darbo netrūksta. Vienos Užgavėnės pasibaigia, Saulius galvoja jau apie kitas: „Nes pas mane, kaip minėjau, Užgavėnės ištisus metus. Vasarą eidamas į turgų užeini pas geležininkus kur visokius gelžgalius prekiauja, tai karvės ragą radęs, tai ožio ragą nusipirkęs. Tai senų kailinių kalnierių kokį. Svarbiausiai natūralių medžiagų.“
Tautodalininkas sako, kad tik retomis išimtimis parduoda kaukes. Jam labai sunku skirtis su savo kūriniais. Gautus pinigus investuoja į įrankius ir medžiagas.
Brangiausiai kaukę pardavė vienam portugalui kolekcininkui už 150 eurų, o pas mus Lietuvoje už panašias kaukes prašoma iki 50 eurų. Kuo toliau tuo sunkiau darosi sutalpinti visas kaukes bute, tad Saulius Tamulis turi viziją:
„Tikiuosi Šiauliuose muziejų įkurt, gal padės, atsižvelgs valdžia kada. Turistų pritraukt, aišku, tuo pačiu. Aš iš to pelno neieškau, man norisi įkurti Užgavienių kaukių muziejų, kad puoštų Šiaulius.“
Kol kas vienintelis Užgavėnių kaukių muziejus yra Plateliuose, Plungės rajone, kurį tinkamiausias laikas aplankyti jau antradienį.
