„Nesigėdiju, kad dėviu uniformą išėjusi iš namų. Nešuosi krepšį, knygą ir einu į mokyklą. O kas nori, tegu žiūri“, – sako mokinė Shade Ajayi.
Tad sėdėdama prie medinio stalo šalia kur kas už save jaunesnio bendraklasio, moteris atsakingai užsirašinėja viską, ką pasakoja mokytoja.
„Aš nemokėjau anglų kalbos, netaisyklingai rašiau, tai apsunkino mano darbą. Aplinkiniai gali skaityti, rašyti, jiems gerai sekasi savo versle. Tad nusprendžiau ateiti ir mokytis, kad galėčiau pati rašyti, o ne prašyti kitų pagalbos“, – tęsia ji.
Tačiau ji sulaukia daug palaikymo – net iš pedagogų.
„Viskas einasi gerai – ji neturi jokių problemų su klasiokais. Puikiai su jais sutaria, kartu žaidžia, kalbasi, diskutuoja“, – teigia mokytoja Nasrat Busari.
Moteris mokosi išties uoliai ir entuziastingai atsako į mokytojos klausimus.
„Yra įvairių žmonių, kurie paskaustų – kodėl moteris, būdama tokio amžiaus, vis dar eina į mokyklą? Ji neturėti mokytis. Tačiau kiti žmonės sako, kad tai – gerai, moterys neturėtų slėptis. Tačiau aš manau, kad neturiu kreipti dėmesio į tai, ką sako kiti“, – aiškina S. Ajayi.
Suaugusioji mokinė tikisi, kad ir kitos moterys, kurios neturėjo galimybės gauti išsilavinimą, paseks jos pavyzdžiu.
Tiesa, jos veikla po pamokų gerokai skiriasi nuo bendraklasių – moteris vadovauja savo verslui. 4 valandą dienos baigusi pamokas ji skuba gaminti ir pardavinėti pinigines bei krepšius. Mokslus ji ketina tęsti dar ketverius metus.
