Pabėgėlių priėmimo centre Naujininkuose čia apgyvendinti neteisėti migrantai mokytojai Jurgitai demonstruoja savo lietuvių kalbos žinias. Tiesa, šiandien klasė – tuštoka, į ją susirinko vos devyni mokiniai. Tačiau esą įprastai į kiekvieną penktadienį vykstančią lietuvių kalbos pamoką ateina ir trisdešimt, ir net keturiasdešimt centro gyventojų.
O štai pamokoje galvas tenka pasukti ne tik čia besimokantiems. Dauguma jų – per Baltarusiją į Lietuvą neteisėtai patekę atvykėliai iš Irako, ne visi kalba rusiškai ar net angliškai, tad mokytoja turi sugalvoti, kaip išmokyti vieno ar kito žodžio.
„Tai kai būna kažkas, kas šneka rusiškai, tai problemų nėra, išverčiam. Angliškai… nu kažkiek pati šneku angliškai, o ko nežinau tai per vertėją, per paveiksliukus. Kartais pasakai, pavyzdžiui, petražolė, kaip buvo. Kas čia? Nu tai tada susirandi paveiksliuką ir rodai, kas čia“ – sako mokytoja savanorė Jurgita.
Taip pat dalijasi, kaip centro gyventojams sekasi mokytis.
„Yra tokių, kurie ateina kiekvieną penktadienį, o yra ir tokių, kurie ateina, nu, kas antrą, kas trečią. Tai aišku, tie, kurie eina kiekvieną kartą, atlieka tuos namų darbus vadinamus, tų ir yra rezultatas“, – kalba Jurgita.
Vienas centro gyventojas net spaudžiant kelių laipsnių šaltukui į pamokas atkeliauja basas ir tiesiog įsispyręs į šlepetes. Sako, nešalta, o ir sniegas jam patinka.
„Man tai patinka. – Tikrai? – Taip, taip, man patinka“, – tikina nelegalas Saleh.
O kitas pabėgėlių centro gyventojas rodo, kaip moka skaičiuoti lietuviškai.
„Vienas, du, tre… – Trys. – Keturi, penki, šeši, septyni“, – kalba nelegalas Mahvan.
Tačiau sunkiausia esą ne skaičiuoti, o asmenuoti. Mahvan, kaip ir kiti neteisėti migrantai, teigia, kad kalbą nori išmokti, mat yra pasiryžęs Lietuvoje gyventi ir dirbti, o be kalbos to padaryti negalės.
Be to, dalijasi, kuo čia galėtų dirbti.
„Aš esu automechanikas“, – sako nelegalas Saleh.
„Aš nesu jokios srities specialistas. Tačiau galėčiau dirbti tai, ko nenori kiti“, – kalba nelegalas Mahvan.
Ketvirtadieniais lietuvių kalbos čia mokosi moterys – jų taip pat dažniausiai susirenka kelios dešimtys. O štai mokyklinio amžiaus vaikai pamokose sėdi kasdien – jų čia gyvena ir mokosi virš šimto, tad tenka juos mokyti trijomis pamainomis. Visas pamokas veda mokytojai savanoriai.
Vis tik Pabėgėlių priėmimo centro socialinio darbo Naujininkų pabėgėlių stovykloje koordinatorė teigia, kad reikia daugiau galinčių mokyti lietuvių kalbos. Šiuo metu čia dirba trys savanoriai mokytojai. Vienas su moterimis, kitas – su vyrais, o trečias su vaikais. Tačiau bent tiek pat.
„Norinčių yra tikrai daug ir moterų susirenka, nu tarkim, virš 30 ar virš 40, tai yra labai sunku patiems mokytojams, todėl, kad yra nevienodas lygis, nevienodi įgūdžiai mokytis užsienio kalbą ar nevienodas įgūdis mokytis. Tai iš tiesų jei būtų mažesnės grupės, tai tikrai būtų žymiai spartesnis mokymasis“, – sako socialinio darbo koordinatorė Jurga Mickienė.
Esą taip kiekviena grupė galėtų susikurti individualų mokymosi tempą, o tai neteisėtiems migrantams padėtų geriau ir nuosekliau išmokti kalbėti lietuviškai.
Be lietuvių kalbos pamokų pabėgėlių stovykloje vyksta ir daugiau veiklų – moterys mokosi siuvinėti, megzti, gali šokti zumbą ir lankyti grupinės terapijos, jogos užsiėmimus. Vyrai žaidžia futbolą ar net užsiima senovės lietuvių sportu – ristynėmis. O vaikai lanko meninius užsiėmimus, kur skaito lietuviškas knygas. Tačiau išeiti už centro teritorijos ribų negali.
