Apie tai TV3 žinių „Dienos komentare“ kalbėjo propagandos reiškinio tyrėjas Viktor Denisenko.
Jūsų manymu, 17 ir 21 procentas – daug ar mažai?
Jeigu bendrai sudėjus, mes kalbame apie penktadalį Lietuvos visuomenės. Čia be jokios abejonės yra pastebima visuomenės dalis. Dar turint galvoje, kad Lietuvoje nėra problemos gauti tikslią, patikimą informaciją, gana plačiai yra nušviečiamas ir Rusijos karas prieš Ukrainą, tai sudėjus visus šiuos veiksnius, sakyčiau, kad daug.
Jūsų manymu, kur čia šaknis? Ar žmones taip paveikia propaganda, ar jie tiesiog visą laiką taip mąsto ir propagandos jiems net nereikia?
Abu naratyvai, kuriuos paminėjote, kad čia iš tikrųjų JAV ir NATO siekė įstumti Ukrainą į karą su Rusija, arba, kad Lietuva yra marionetė, kuri paklūsta Vakarų norams, yra gana tradiciniai Kremliaus propagandos naratyvai. Jie buvo matomi, yra propaguojami ne pirmus metus ir panaudojami.
Bet kuriuo atveju, galima konstatuoti, kad tam tikrą tų naratyvų atspindį mes matome. Žinoma, galima žiūrėti ir šiek tiek plačiau. Galbūt tie naratyvai tiesiog patenka į kažkokius mąstymo paternus, kurie jau egzistuoja, ir žmonės tiesiog atranda kažkokius pasakojimus pagal savo įsivaizdavimus apie pasaulį.
Bet iš tikrųjų, labai dažnai įsivaizduojama, kad kažkas ką nors propaguoja ir tada žmonės patiki. Bet juk yra ne visai taip. Propaganda tik sustiprina tas nuostatas, kurios yra žmonių galvose. Iš kur jos atsirado? Koks yra mąstymo algoritmas? Kodėl jie mano, kad šitą karą kažkokiu būdu pakurstė JAV, NATO ir Lietuva?
Jeigu bendrai žiūrime į tai, kaip propaganda siekia veikti, jos poveikis nėra toks paprastas, kad aš pamatau kažkokią informaciją ar teiginį ir iš karto galiu juo patikėti. Propaganda visada taikosi į tam tikrus skaudulius.
Galiu numanyti, kad bent jau dalis tų žmonių yra nepatenkinti savo gyvenimu ir propaganda sugeba paveikti juos teigdama, kad žiūrėkite, Lietuva nesirūpina savo žmonėmis, bet rūpinasi kitų valstybių interesais. Taip pataiko į skaudulį, kai žmogus mano, kad valstybė juo nepakankamai rūpinasi, ar sieja savo galbūt nelabai gerą gyvenimą su tuo, kad valstybė turėtų jam daugiau duoti.
Tie naratyvai atranda savo terpę, tada žmogus sako, kad viskas aišku – jie rūpinasi tik JAV interesais, o į paprastus žmones jiems nusispjaut. Tokiu būdu formuojamas pasaulio paveikslas.
Jis jaučiasi, kad Vakarų pasaulis jį apgavo, nes jis blogai gyvena ir automatiškai perkelia į tai, kad tiek Lietuva, tiek Amerika, tiek NATO apgaudinėja visą pasaulį?
Tai įsipaišo į bendrą pasaulio matymą, kad štai, yra kažkokios jėgos, kurios žaidžia savo žaidimus, o paprastas žmogus jiems nerūpi. O Kremliaus propaganda kalbėdama apie karą Ukrainoje irgi sakė, kad Kyjivui nerūpi paprasti ukrainiečiai, tai galime sakyti, kad informacija koreliuoja.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
