Pastaruoju metu internete mirga marga patarimų, koks marginimo būdas smagiausias ir paprasčiausias. Tačiau etninės kultūros žinovai pataria nepamiršti ir senolių kažkada taip mėgto, o atgimstančio marginimo bičių vašku.
Į vieną būrį Žvėryno bažnyčioje susirinkusias vienišas senjores kiaušinių marginimo vašku paslapčių moko maltietė Irena. Technika paprasta – ant balto virto kiaušinio vašku raitomi senovinių raštų motyvai – saulutės ar taškeliai.
„Va, pas mane saulė, saulė tai šilumos, šviesos simbolis. Yra pėdutės, tai simbolis gyvenimo, kelionės. Metų bėgančių, dienų bėgančių simbolis“, – pasakoja maltietė Irena Beržinskienė.
Galima ir fantaziją paleisti į lankas.
Taip nauju kiaušinių marginimo būdu neatsidžiaugia senjorė Alvyra. Sako, visada skutinėjusi margučius, o marginimas vašku, ir dar keliomis spalvomis iš karto jai – naujovė.
„Su vašku dabar reikia kantrybės. Ir atidumo. – Bet sunku? – Na, kai „įsicinkini“, liaudiškai sakant, tai visai nieko“, – sako Alvyra.
Senjorei pritaria ir Aldona, toks marginimas kai kiaušinis palaikomas vienoje spalvoje, o tada vėl išpiešiamas vašku ir dedamas į kitą spalvą, jai atradimas: „Vėl vašku.... taip taip, į tuos tarpelius... Tada bus geltonos gėlytės ir galėsit dėti į kitą spalvą.“
Mat visą gyvenimą senjorė Aldona prieš Velykas kiaušinius margino taip.
„Su lukštais. Svogūnų lukštai, įsukam į skudurėlį, jeigu turim daug laiko, tai įdedam žolelių ar augalėlių kokių, stipriai surišam, tada gaunasi ant pačio kiaušinio irgi raštas“, – pasakoja Aldona.
O va, Larisa ir dar paprastesnių kiaušinių marginimo būdu dalijasi.
„Kur yra servetėlės, žinot, ten ten yra visokiausių gėlyčių, paukščiukų, iškarpyti ir paprastai uždėti ant kiaušinio, ir tik su baltymais, nieko daugiau nereikia, patepti...“, – kalba Larisa.
Baltymu tik patepti ir prilimpa. Tiesa, marginantiems vašku svarbu laikytis taisyklių – kitaip iki nelaimės vienas žingsnis. Kad ir kokį būdą pasirinks margintojai, svarbiausia į margutį sudėti visą savo meilę.
„Čia toks relaksas. Aš pirmą kartą darau tokį marginimą ir labai labai įdomu. Čia galima ir visą vakarą praleisti arba visą dieną“, – sako senjorė Irmina.
Maltiečių dvasininkas sako – šventos Velykos taip ir turi būti pasitinkamos – dalijantis gerumu, skiriant daugiau dėmesio vienišiems žmonėms. Ypač svarbus paskutinis Didžiosios savaitės tridienis. Senovėje didijį ketvirtadienį žmonės skirdavo apsišvarinimui – nuo ankstaus ryto šeimininkės prausdavosi po šaltinio vandeniu, o jau tada imdavo kuopti namus. Iki baltumo turėjo būt išblizginta viskas. Darbuojantis ir daina pasigirsdavo.
O penktadienis ir šeštadienis nuo seno skirti susikaupti.
„Didįjį penktadienį Jėzaus Kristaus kančią. Patys save surandame kažkokioje šioje terpėje. Šeštadienį mes švenčiame tą didįjį velyknaktį, su visom iškilmėm. O jau sekmadienį mes turime vadinamą priskėlimo šventas mišias. Na, ir kiekvienas žiūrim savo asmeninio gyvenimo istorijų kur esam užstrigę, kur esam pakeliui. Bet yra ir kulminacija, kai Velykų rytą gali giedoti tikraja žodžiu prasme „Aleliuja“, – aiškina maltiečių kapelionas Vytautas Rapalis.
Ir svarbiausia, kaip priduria dvasininkas, nepamiršti, kad Velykos – ne apsivalgymo šventė ir ne dovanų, o pabuvimo su pačiais artimiausiais šventė.
