Jų laukia gausybė operacijų, o moteris, panašu, liks neregė. Tačiau optimizmo nestokojanti moteris neatsidžiaugia – ir ji pati, ir kaimynai netrukus grįš į jau pradėtus atstatyti namus.
Pirmos minutės po to, kai Rusijos lėktuvas numetė bombą ant gyvenamojo namo viename Charkivo rajone. Ji pataikė į penkiaaukščio pamatus. Viskas įvyko dar kovą, Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje. Žmonės, dar nebuvo įpratę prie karo: vieni buvo kieme, kiti ramiai – namie. Svetlana viena jų. Per oro ataką ji taip pat buvo savo bute. Sprogimo banga nubloškė moterį į laiptinę.
„Pro mus praskrido lėktuvas ir numetė bombas. Vieną bombą numetė tarp antro ir trečio įėjimo, antrą numetė ant kelio ir dar dvi – ant gamyklos. Tai buvo tiesiog trys sekundės. Aš tiesiog „išskridau“ ant savo durų, nes jos iškrito, mano sienos subyrėjo. Išskridau pro duris į antrą aukštą. Kai gyvi likę kaimynai išbėgo iš viršutinių aukštų, aš atsikėliau nuo durų ir išbėgau į gatvę“, – pasakoja Svetlana Bonchkovskaya.
Tačiau kai moteris atsidūrė gatvėje, ją ištiko šokas. Svetlana matė dešimtis sužeistų ir žuvusių žmonių. Aplink buvo daug kraujo, kai kurie vairuotojai mirė degančiuose automobiliuose.
„Buvo sužeistų, buvo daug kraujo. Buvo daug žuvusių. Čia, ant takelio, gulėjo daug mirusių žmonių. Jie net nebuvo šio namo gyventojai. Tiek prie namo, tiek viduje iš viso žuvo apie 30 žmonių. Žmonės, kurie liko gyvi, išbėgo iš namų. Kelyje degė automobiliai, žmonės tiesiog degė gyvi“, – kalba Svetlana.
Tuo metu Svetlanos kaimynė Tatjana vis dar buvo po griuvėsiais savo bute, o jos vyras bandė išlaisvinti žmoną. Oro ataka buvo surengta apie pietus. Šeima ką tik baigė valgyti. Jų vaikai, laimei, pasitraukė į kitą kambarį. Tai išgelbėjo berniuką ir mergaitę, o jų tėvai liko virtuvėje, kur vėliau įgriuvo lubos. Tai, kad jie visi išgyveno, Tatjana vadina stebuklu.
„Pavalgėme, aš sudėjau lėkštes į kriauklę, atsisukau ir išgirdau labai garsų švilpimą, ir viskas, daugiau nieko negirdėjau. Girdėjau, kaip mano vyras jau šaukė, šaukdamasis manęs. Kaip vėliau paaiškėjo, jis traukė mane iš po griuvėsių, nes buvau visiškai be orientacijos“, – prisimena charkivietė Tatjana.
Tatjana liko gyva, tačiau, prarado regėjimą. Beveik nieko nemato. Moteriai buvo atlikta daugybė operacijų.
„Lūžiai… Žaizdos krūtinėje, stiprus smegenų sukrėtimas, trūksta abiejų ausų būgnelių, o didžiausia bėda – mano akys. Labai daug stiklo šukių pažeidė man akis. Vienos akies beveik nėra, o kita – gelbėjama“, – sako Tatjana.
Operuotas ir jos vyras. Tatjana yra pedagogė. Visą savo gyvenimą ji paskyrė vaikams, reabilituodama juos po traumų ar sunkių ligų. Tačiau dabar ji pati mokosi gyventi iš naujo, beveik nieko aplinkui nematydama. Penkis karo mėnesius pora su vaikais gyveno pas pažįstamus. Iš jų namų neliko nė pėdsako.
Dabar namas yra avarinės būklės. Įvykio vietoje dirba specialistai, jie šalina nuolaužas. Šalinami langai, durys, balkonai – viskas, kas buvo sugadinta ar sunaikinta per sprogimą. Namą perėmė vietos valdžios institucijos. Tai vienas iš nedaugelio pastatų, kurį jau imta atstatyti. Iš viso Charkive apgadinta apie 1 000 namų.
Dabar vyksta tik pirmieji darbai. Bombardavimą išgyvenę žmonės tikisi, kad iki žiemos galės įsikelti į savo namus. Juk daugelis jų tiesiog neturi kur gyventi.
„Prisiminimai yra beprotiški. Žmonių, vaikų klyksmai. Tai labai sunku. Gyvenome labai gerai. Norėčiau, kad galėtume viską susigrąžinti atgal“, – tikina Tatjana.
Visi žmonės, kurie liko be pastogės, kaip ir kiti Charkivo gyventojai, psichologiškai ruošiasi šaltai žiemai. Akivaizdu, kad dėl rusų raketų atakų fronto linijoje esančiame mieste kils daug ir didelių problemų dėl šildymo.
