Į senos Žemaitijos bažnyčios bokštą pasidairyti užmirštų istorinių įdomybių užlipę paveldosaugininkai negalėjo patikėti tuo, ką išvydo. Tarp dulkių ir voratinklių į juos žvelgė žmogaus dydžio, mūsų šalyje iki dvidešimtojo amžiaus vidurio bažnytinėms apeigoms naudotos medinės lėlės. Lietuvoje tokios tėra šešios, o Europoje jos išnyko prieš kone du šimtmečius. Ant vienos iš rastųjų išraižyta ir gamybos data – 1927-ieji.
Paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas sako: „Tikrai buvome nustebę, kad aptikome retą lietuvių liaudies meno šedevrą, tai yra po porą žalnierukų.“
Žalnierukais ar žalnieriais žemaičiai vadindavo, o dalis ir tebevadina kareivius. Jie per šventas Velykas simbolizavo prie nukryžiuoto Kristaus kapo budinčius kareivius.
Laukdami Kristaus prikėlimo įvykio, žmonės budėdavo bažnyčiose. Kartais tai trukdavo net nuo didžiojo penktadienio, kada Jėzus buvo nukryžiuotas, iki sekmadienio – jo prisikėlimo. Štai būtent tada tokie žalnieriai neleisdavo žmonėms užmigti. Yra virvė, kurią patempus žalnierius mušdavo šautuvu į grindis. Triukšmas pasklisdavo po visą bažnyčią ir žmonės negalėdavo užmigti arba pabusdavo.
Žalnierius valdydavo už jų pasislėpę vaikai – bažnyčios patarnautojai. Amžininkai pasakoja, kad jaunuoliai nevengdavo ir paišdykauti. Prie žalnieriaus suklupusiam maldininkui, šis kardu ir per makaulę užvoždavo. Istorikai neabejoja, kad žalnieriai atlikdavo ir dar vieną slaptą funkciją – padėdavo pritraukti jaunimą į bažnyčią.
„Žalnierukai labai traukė vaikus. Kadangi judėdavo, tuo metu kino, televizoriaus nebuvo, tai be abejo buvo labai atraktyvūs objektai“, – sako L. Kavaliauskas.
Žalnierių tyrinėtoja Salomėja Burneikaitė teigia: „Yra gyvų žmonių, kurie pasakoja, kaip vaikystėje jie eidavo į bažnyčią vien todėl, kad jiems buvo įdomu kaip ten tie žalnieriai juda. Ir jie nesakė „lėlės“.
Akylesni atkreipia dėmesį, kad nukryžiuoto Kristaus kapą saugantys žalnieriai nė kiek neprimena Jėzaus gyvenimo laikų romėnų karių. Maža to, net turi šautuvus. Iki kurių išradimo nuo Kristaus mirties praėjo pusantro tūkstančio metų. Bet paveldosaugininkai tam turi paaiškinimą.
„Daugeliu atveju tai yra XIX a. kariškiai, su Napoleono laikų uniformomis. Ir vienoje rankoje laiko kardą, o kitoje – šautuvą. Bet tai galima suprasti, nes tie liaudies meistrai, kurie juos kūrė, kaip ir Renesanso didieji meistrai – jie tuos sargybinius įsivaizdavo pagal savo amžiaus ginkluotę. Tad viduramžių menininkai vaizduodavo su albaredom ir šarvais viduramžių, tuo tarpu romėnų ginkluotė visiškai kita buvo“, – teigia L. Kavaliauskas.
Žalnierių tyrinėtojai teigia, kad šių kareivių gamyba mūsų šalyje kilo iš iš tos pačios šaknies kaip ir kryždirbystė ar pakelės koplytėlių gamyba. O savas tradicijas labai saugantys lietuviai, žalnierius bažnyčiose naudojo dar praeitame šimtmetyje, kai Vakarų Europoje šie jau seniai buvo išnykę.
„Judančios skulptūros buvo normalus dalykas ir tai yra katalaikybės pradžia. Skirtingai kituose kraštuose. Aštuonioliktame amžiuje jau nebeleido naudoti bažnyčiose. Todėl, kad tikėjimas irgi turėjo augti ir turėjo ugdytis ne daiktiškasis požiūris, o žmogaus tikėjimas suvokiant savo vietą po saule, o ne kaip į daiktą“, – teigia S. Burneikaitė.
Žurnalo „Būdas“ foto Trijose Žemaitijos bažnyčiose žalnieriai prie Kristaus kapo per Velykas budi ir iki šiol. Tiesa, jau nebejudantys. Paradoksalu, tačiau žalnieriai nėra įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Tad paveldosaugininkai po šio atradimo stengiasi kuo greičiau tai padaryti.