2660 kg dirbtinį riedulį darbuotojai prikabina prie iš sraigtasparnio nuleisto lyno. Tačiau orlaivis sunkų krovinį ne skraidina lauk, o tik patraukia arčiau stataus šlaito. Ir jau netrukus ryškiaspalvis milžinas pasileidžia šlaitų apačion. Pakeliui šluodamas miške gulinčius didelius medžius.
Tonas sveriančius riedulius, lyg margučius nuo kalnelio ridenantys Šveicarijos mokslininkai ne šiaip smaginasi – atlieka itin svarbų darbą. Jų tikslas – kuo tiksliau apskaičiuoti kalnų šlaitais skriejančių riedulių ar uolienų trajektorijas ir išsiaiškinti, kaip akmenų nuogriuvas veikia miške palikta negyva mediena.
„Mes čia pradėjome eksperimentus su mažesniais rieduliais – nuo 40 iki 800 kg. Ir jau gana neblogai suprantame, kaip įprastų formų akmenys rieda šiuo šlaitu, ypač, kai aplink yra nukritusių medžių. Tuomet eksperimentą dar kartą atliekame be negyvos medienos“, – sako fizikas Andrin Caviezel.
Eksperimentą Šveicarijos mokslininkai skirtingose vietose vykdo jau trečius metus. Pasaulyje šylant klimatui ir atitirpstant kalnų viršūnėms – tūkstančius metų jose įšalę dideli rieduliai ar uolienos vis dažniau atsilaisvina ir kelia pavojų gyvenvietėms ar atsitiktiniams praeiviams. Šveicarijoje akmenų nuogriuvos kartais pražudo žmonių. Prieš ketverius metus šalies pietuose per nuogriuvą šalia kaimo žuvo 8 keliautojai.
„Visuomenė vis labiau suvokia riziką ir prašo ją apskaičiuoti, ypač apgyventose teritorijose. Taigi ir bandome atsakyti į šiuos klausimus, tiksliai nustatydami nuogriuvų trajektorijas“, – pasakoja A. Caviezel.
Šimtus kartų skirtingo svorio riedulius su įtaisytais jutikliais ridendami mokslininkai surenka didelį kiekį duomenų ir bando kone metro tikslumu prognozuoti šių milžinų riedėjimo trajektoriją. Anot šveicarų – šie duomenys padės apsisaugoti gyvenvietėms visame pasaulyje.
