„Va taip aš pasidedu vežimą, man iš karto pagauna ir sako, duok padėsiu susidėti, sakau, na gerai. Tada prasideda instruktažas“, – Klaipėdoje jaunimą neįgalieji moko, kaip reikia jiems pagelbėti kasdieniniame gyvenime.
Paraolimpietė Raimeda Bučinskytė rodo, kiek jėgų bei įsibėgėti reikia, kad vežimėliu be kitų pagalbos įveiktum šaligatvio bortelį.
Tačiau net žemesnę kliūtį įveikti norintis padėti žmogus privalo žinoti, atrodo, elementarų faktą: „Kai aš jį stumiu ilgą laiką ir yra slenkstis, aš tiesiog kilsteliu priekiuką ir užmetu jį per slenkstį.“
Jaunimas gali pats išmėginti, kaip reikia žmogų vežimėlyje nuleisti laiptais: „Saugus būdas laiptukus įveikti yra atbulu vežimėliu. Iš pradžių leidžiant galinius ratus, stipriai stovint ant kojų pačiam.“
Po vieną laiptuką ir jaunuolis su užduotimi susitvarko. Vežant neįgalųjį laiptais į viršų, taip pat reikia žinoti kelias gudrybes: „Reikia pakelti priekiuką iš pradžių į priekį ir tempti po vieną laiptuką labai atsargiai“.
O jei vežimėlį su jame sėdinčiu žmogumi reikia nešti, jokiais būdais negalima imti vežimėlio už ratų: „Nes, visų pirma, galima sulaužyti vežimą, ašelę pažeisti, stabdį. Ir, visų antra, tai yra labai nestabilu. Reikia imti už tvirtos dalies, už rėmo.“
Mokymuose dalyvaujantys jaunuoliai sako, kad savo ateities su darbu prižiūrint neįgaliuosius nesieja, tačiau įgytos žinios padės gyvenime. Be to, visi žada savanoriauti kitais metais uostamiestyje vykstančiuose renginiuose, nes kitąmet Klaipėda tampa Europos jaunimo sostine:
„Dabar yra laikai, kai galimybių yra daugiau negu reikia, jų gyvenimas nėra toks sudėtingas, kaip mes manome, ir ties stereotipai, kurie yra sukuriami, lūžta sužinojus istorijas, pamačius, kaip jie gyvena.“
„Visi tie pamokymai iš tikrųjų labai naudingi, nes dabar žinosiu kaip nesutrikti, kaip suteikti pagalbą.“
Tiesa, neįgalieji pabrėžia, kad ne visada ir ne visiems žmonėms su vežimėliais reikia bėgti padėti ir aiškina, kaip tai suprasti.
„Pirmas kontaktas, yra akių kontaktas. Ir jei tu pamatai, nusišypsojai ir nusisukai, tai vadinasi viskas gerai. Bet jeigu jau žmogus žiūri ir ne tai, kad šuns akimis žiūri ir gal, na galėtumėt, būna dalis žmonių pasižiūri į akis ir nueina į kitą pusę parduotuvės, kad aš ne prie ko ir tu čia, maždaug, centų neprašyk. O kada mano kava, kur mėgstu nusipirkti, aukštai lentynoje stovi, nepasiekiu paprasčiausiai“, – sako šiaulietė Raimeda.
Nors mūsų visuomenė ir keičiasi, nebežiūri į neįgaliuosius kaip į raupsuotuosius, tačiau kuriozinių situacijų vis dar pasitaiko.
„Sakau, vyrai, gal galėtumėt, duodu pinigų, nueiti mineralinio nupirkti. Pasakau, kad aš neįgalus. Duodu 20 eurų. Jis pasiėmė tą 20 eurų, eina link parduotuvės įėjimo ir tuos 20 eurų į kišenę, pro degalinės kampą ir per pievą“, – pasakoja kaunietis Darius.
„Sėdi mašinoje ir gaudai kontaktą, jei jau pagavai, sakai „atsiprašau, atsiprašau, gal galėtumėt man kuro užpilti?“, tai būna, kad vyriokai pasižiūri – „tau gal dar kitą mašiną nupirkti?“, – teigia Raimeda.
„Kada atvažiuoji į degalinę, sėdi toks rūškanas veidas kaip ir mano, prasidarau langą ir paprašau užpilti degalų į mašiną, tai būna labai įvairių pasiūlymų – ir pasimušti, ir „ok“, kiti supranta, tu rodai, mojuoji ta neįgalaus kortele, tada pamato ir jau viskas gerai“, – kalbėjo Darius.
Vežimėliuose sėdintys neįgalieji juokauja, kad mokymų reikia ne tik jaunimui, o ir degalinių tinklų vadovams. Gal bent taip jie sužinos į tokias kurioziškas situacijas neįgalieji patenka. O tada degalinėse įrengs pro mašinos langą pasiekiamą mygtuką, kuriuo galima išsikviesti į pagalbą degalinės operatorių.
