Kėdainietė Zita Gailiūnienė atneša ir ant stalo pažeria pluoštelį atvirlaiškių. Visi jie adresuoti jai ir dukrai.
Tiesa, rašyti jie dar praėjusiame amžiuje – maždaug prieš pusšimtį metų – 1971-1978 metais, tačiau jos šeimą, kaip tikrąjį adresatą, pasiekė tik dabar. Senjorė liko priblokšta kai vieną dieną į jos duris paskambino moteris ir įteikė porą vokų, į kuriuos seni atvirukai buvo sudėti. Sugrįžo ji ir kitądien.
„Sako, jum laiškai sveikinimo…“, – sako kėdainietė Zita Gailiūnienė.
Devintą dešimtį įpusėjusi kėdainietė tą naktį negalėjusi užmigti, kamavo visokios mintys.
„Lyg išsigandau, nenorėjau imti, nu gal kokie nuodai įdėti, kaip čia visko būna, sako, sveikinimai, tą vakarą aš tiesiog neatsigavau. Kas čia toliau bus, neramu buvo, nepažįstamas žmogus, šitiek metų išlaikęs. Nerimą jaučiau“, – pasakoja Z. Gailiūnienė.
Tai atvirukai nuo bendradarbių, pažįstamų iš Ukrainos ir nuo artimų giminaičių, kai kurių jau seniai nebėra gyvųjų tarpe.
„Genė iš Labūnavos, brolienė mano, du laiškai jos, jau irgi mirus, amžiną atilsį, kitas laiškas yra sesers`; Vida ir Antanas iš Ramygalos, jie irgi mirę abudu“, – teigia Z. Gailiūnienė.
Dalis sveikimų skirti ir tuomet dar moksleivei jos dukrai nuo jos draugų. Daugiausia sveikinimai Naujųjų metų ar moters dienos proga.
„Niekada neklausėm ar tu man išsiuntei, ar tu gavai, nė minties tokios nebuvo, ten šimtais eidavo, pavyzdžiui aš gaudavau krūvas“, – kalbėjo Z. Gailiūnienė.
Apžiūrinėdama juos kėdainietė sako, kad dalis buvo siųsti kaip atvirlaiškiai, kiti greičiausiai vokuose.
„Nėra antspaudo kad Kėdainiuose gauta, va tie, kur nėra antspaudo ir nėra adreso, va čia, tai jie buvo voke, vadinas jie išimti iš voko“, – sako Z. Gailiūnienė.
Matyti, kad visi atvirukai buvo jau panaudoti kažkokiam darbeliui ar suvenyrui gaminti, greičiausiai susiūti. Moteris įtaria, kad juos galėjo pasisavinti tik tuometinio pašto darbuotoja.
„Bet kokiu tikslu, tai aš taip mąstau, ne vien man, bet gal ir daug kam, jei ji rinko, aš neįsivaizduoju“, – pasakoja Z. Gailiūnienė.
Tačiau atnešusi juodaplaukė nieko rišlaus nepapasakojo, paminėjo tik, kad iš atvirukų buvo pagaminta kažkokia dėžutė, o kas ir kam ją konstravo – taip ir liko paslaptis.
TV3 žinių žurnalistams pavyko pakalbinti laiškus atnešusią moterį, tačiau ši nebuvo kalbi.
„O ką aš turėjau, išmest į šiukšliadėžę ar šiukšlių konteinerį, tai nors žmogus gavo. Tai yra mano asmeninis reikalas, jei aš norėjau gražiai padėt tašką ir pasibaigs istorija“, – teigia kėdainietė Ineta.
O štai atvirlaiškius gavusi senjorė vis dar nori istoriją išnarplioti ir sužinoti, kas tiksliai juos pasisavino. Esą anksčiau laiškai pasimesdavo ar mįslingai dingdavo ypač retai.
