Pokalbis su ministre – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Infliacija Lietuvoje balandį siekė beveik 17 procentų – tai baisiausia situacija, net baisesnė nei buvo per 2008 metų krizę, ir yra ko gero didžiausia Europos Sąjungoje. Sakykite, kas kaltas dėl tokios infliacijos ir ką daryti?
Putino karas Ukrainoje kaltas dėl tokios infliacijos. Turbūt apskritai dėl infliacijos, dėl kainų. Mes puikiai suprantame, kad didžiausia įtaka yra ir energijos, ir maisto kainų prasme yra karo, kurį Putinas vykdo Ukrainoje. Nuo infliacijos ar aukštų kainų kenčia ne tik Lietuva, bet ir kitos valstybės Europoje.
Kodėl Lietuva labiausiai kenčia, kalbant apie didžiausią Europoje infliaciją?
Man atrodo, reikėtų kalbėti apie tai, kokia yra reali įtaka žmonių vartojimui. Yra valstybių, kuriose infliacija skaičiais atrodo mažesnė, bet ten visiškai neauga vidutinis darbo užmokestis, arba pakilo labai mažai. Lietuvos situacija yra gana išskirtinė tuo požiūriu, kad darbo užmokestis augo irgi sparčiausiai, kaip dabar matome aukščiausią infliaciją, bet pajamos augo taip pat sparčiai.
Jau metų pradžioje buvo priimti sprendimai. Dabar, kaip žinote, nuo birželio 1 dienos yra papildomas paketas, siekiantis, aišku, ne nugalėti ar įveikti, bet sušvelninti ir amortizuoti, ir kad tas sunkmetis, kuris yra toks sunkesnis laikotarpis kainų didėjimo amortizuotų žmonių pajamas, išlaikytų perkamąją galią ir apsaugotų žmones – tiek dėl kompensacijų, tiek dėl tolimesnio pajamų augimo.
Bet turbūt kur kas geriau apsaugotų ne bandymas amortizuoti, kuris niekada nepasiveja pačios infliacijos tempų, bet kova su infliacija?
Mes suprantame, kad infliacijos augimas visgi yra globalus reiškinys, nuo mūsų gana mažai priklausomas. Pas mus yra energijos kainos ir maisto krepšelio kaina namų ūkiams turi didžiausią įtaką, ir tai yra tos sritys, nuo kurių labiausiai ir priklauso.
Mūsų pasirinkta taktika yra ta, kad stengiamės iš vienos pusės didinti kompensacijas už šildymą, fiksuoti tam tikras energijos kainas ir tokiu būdu apsaugoti žmones nuo didesnių šildymo sąskaitų dėl tų sprendimų, kurie jau yra priimti, ir didinti pajamas.
Jeigu pajamos ir auga, tai auga pirmiausia labai mažas pajamas turintiems žmonėms. Bet infliaciją pajunta visi – ir vidutines pajamas uždirbantys, ir ne pačias mažiausias. Tai tie žmonės turi veržtis diržus? Vėl bus naujas šių metų šūkis – susiveržti diržus?
Tikrai nemanyčiau, kad toks šūkis turėtų būti. Jeigu mes lyginame, pavyzdžiui, kovo mėnesio vidutinio darbo užmokesčio augimo duomenis, tai augimas yra 14,3 procentai. Jei žiūrėsime, kokia gausis vidutinė infliacija, mes tikrai dar kol kas šiandien negalime sakyti, kad neviršija, tai darbo užmokesčio augimas yra fiksuojamas ir vidutines pajamas gaunantiems žmonėms.
Tuo labiau, kad ir papildomi kompensaciniai mechanizmai pasiekė ne tik pačias mažiausias pajamas gaunančius. Aš kalbu apie, pavyzdžiui, šildymo kompensacijas, į kurias gali pretenduoti visi žmonės, kurių šildymo sąskaita viršija 10 procentų nuo jų turimų pajamų, atskaičius valstybės remiamas pajamas.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
