„Mūsų šūkis – atsparumas. Miestą įkūrė etruskai, išlikę net po romėnų eros ir viduramžių. Ši vieta –tokia trapi, nes ji susiduria su geomorfologine konformacija. Skardis sudarytas iš molio ir vulkaninės uolienos, jį veikia lietus, vėjas. Tad pastaraisiais metais skardis visiškai pasikeitė“, – sako Miestelio Civita Di Bagnoregio meras Luca Profili.
Nuo pastatymo pradžios miestas sumažėjo – dabar jis vos trečdalio savo pradinio dydžio. Tai yra 152 metrų ilgio ir 91 metro pločio. O jį galima pasiekti per 300 metrų ilgio tiltą. Kartu su geologu nusileidus į miesto požemius matyti ir įtrūkimų.
„Tai yra miestelio širdis. Kaip matote, mus supa plyšiai uoloje. Kraštuose ji apgriuvusi. Viską laiko plieniniai strypai, šuliniai – jie veikia kaip kištukai, įstrigę sienoje“, – pasakoja geologas Luca Constantini.
Aplink miesto kraštą po žeme įrengti septyni „konstrukciniai šuliniai“. Siekiant apsaugoti nuo griūties prie uolos pritvirtinti šimtai plieninių strypų.
Miestelis stulbinančio grožio, tačiau jame gyvena nuo 10 iki 14 žmonių – priklausomai nuo sezono. Čia nėra nei vaistinės, pašto ar prekybos centro, tad gyventojams elementarių dalykų tenka keliauti į kitą miestą. Miestelis nėra ir didelis turistų traukos centras – tiesa, įvedus mokestį už apsilankymą turistams nuo 40 tūkst. apsilankančiųjų per metus jų skaičius išaugo iki daugiau nei milijono. Iki koronaviruso pandemijos pusė lankytojų per metus buvo italai, kiti – užsieniečiai.
Miestelis tikisi gauti UNESCO pasaulio paveldo objekto statusą. Mat tai padėtų jam išlikti kuo ilgiau.
