„Nesiskundžiam savo metais, nei, kad silpsta sveikata, metam iššūkį senatvei, džiaugiamės ir mylim ją. Jei kam stuburą įskausta, tirpsta rankos naktimis, tai pašok, pasportuok ir atsigausi, atjaunėsi širdimi...“, – 86-erių druskininkietė Zita Joana deklamuoja eiles iš savo gyvenimo ir sako tiesą: niekuomet nenustygsta vietoje ir dar tuo užkrečia kitus. Šiais metais ponia Zita tapo metų senjorė.
„Man atrodo, kad va šitas mano įvertinimas tai tiesiog padrąsinimas visų, kad visai nebaisu pasent. Kad senatvė yra kaip ruduo – spalvingiausias gyvenimo laikas, pražysta įvairiausiom spalvom“, – sako senjorė Zita Joana Jančiauskienė.
Šiai progai pasipuošusi ir Zita Joana sako, kad niekada neužmiršta ir savęs, ir kitų, mat bendravimas su žmonėmis – tiek vyresnio amžiaus, tiek vaikais – jai didžiausia laimė.
Tik valandų paroje senjorei neužtenka, sveikata nesiskundžia, nes visuomet kažką veikia, tad nėra kada net apie tai pagalvoti. O kaip prasideda ponios Zitos diena?
„Prasideda mankšta, o paskui repeticijos linijiniuose šokiuose. Repeticijos moterų ansamblyje. Repeticijos mišriame ansamblyje. Užsiėmimai meno klube ir įvairiausi sportiniai žaidimai – pasaga, petankė“, – pasakoja Zita Joana.
Metų senjorų konkursas pritraukė šimtą dalyvių iš visos Lietuvos. Nominantams tai tikra šventė. Palaikyti vieniems kitus, pasidžiaugti ir kartu įkvėpti veikti daugiau, bendrauti glausčiau, nepasilikti vienatvėje.
„Pirmieji metų senjorų rinkimai kilo iš tikrųjų karantino metu. Kai tas gyvenimas senjorų tarpe buvo labai liūdnas. Ir norėjosi įnešti truputėlį džiaugsmo“, – teigia projekto „Metų senjoras“ sumanytoja Laura Balčiūtė.
Šiais metais senjorai varžėsi penkiose kategorijose. Išrinktas ir veikliausias, ir daugiausiai keliaujantis, ir labiausiai puoselėjantis aplinką.
„Užsiimu savanoryste, liudiju gyvenimą. Tą, ką man davė viešpats, aš liudiju savo darbais. Aš ne pliurpalais, ne kalbom, o darbais“, – sako senjorė Zinaida Gineitienė.
„Daug dirbu visuomeniniais pagrindais. Na, kaip sakant, reikia būti aktyviam. Esu šaulys. Prisidedu prie Bočių renginių vedimo. Visuomeninių organizacijų. Dabar dirbu genocido-rezistencijos centre“, – pasakoja senjoras Gaudentas Aukštikalnis.
Tokia veikla, kuria užsiima šie senjorai, retas, kuris galėtų pasigirti. Savanorystė, šokiai, susitikimai. Ir tai nereiškia, kad ilgą gyvenimą nugyvenę senoliai nepatyrė jokių išbandymų. Jie sako, atvirkščiai, sunkus gyvenimas užgrūdino ir privertė džiaugtis kiekviena suteikta jo akimirka. Būtent taip sako ir praėjusių metų senjorė, dar puikiai prisimenanti, ką reiškia tremtis.
„Mus keturias, tokias mažytes gražias mergytes, turiu nuotraukytę – 1949 metų. Keturi balti angelai stovi su mamyte. Ir juos sukrauna į gyvulinį vagoną ir veža į nežinią. Ar į krosnį, ar sušaudyti. Bet nuvežė į sniegynus. Ačiū dievui. Sibiro šalčiai užgrūdino ne tik sielą, bet ir kūną“, – tikina senjorė Jūratė Stasė Bartkuvienė.
Šiandien senjorė Jūratė Stasė padeda kitiems, daug keliauja. Ne tik po Lietuvą. Aplankiusi ir tolimas užsienio šalis tiesiog trykšta pozityvumu.
„Per dvidešimtus metus, vien po Kauno miestą pravažiavau 1600 kilometrų. Per pirmąjį karantiną padariau 200 pritūpimų. Taip faina, dabar žiūriu“, – sako senjorė Jūratė Stasė.
Lietuvoje gyvena šeši šimtai tūkstančių senjorų. Konkurso dalyviai, kaip vienas sako, kad reikia vienytis, bendrauti, aktyviai leisti laiką ir tuomet net ligos esą puls daug mažiau.
