Lvivo alaus gamykloje ukrainiečiai surėmę pečius nešioja dėžes. Jose – visai ne alus, o ką tik paruošti Molotovo kokteiliai. Dirba vyrai, dirba moterys – ir nors Lvive kol kas ramu, miestiečiai ruošiasi atremti Rusijos pajėgas. O ir pati savadarbė benzinininė bomba – ypatinga dovanėlė rusų kariams, mat ant butelių puikuojasi paties Putino atvaizdas.
„Išsiuntėme juos į barikadas Lvive, taip pat stengiamės kuo daugiau išsiųsti į vietas šalia miesto. Taip pat kokteilių išsiuntėme į Kijevą ir tikimės, kad jie pasiekė tikslą, nes vėliau sužinojome, kad tiltas buvo susprogdintas“, – sako Lvivo gyventojas Nazar.
Lvivo gyventojams kol kas netenka slėptis nuo sprogimų ar apšaudymų. Vis tik Lietuvos garbės konsulato Lvive darbuotoja teigia, kad į šį miestą plūsta iš karštųjų taškų bėgantys ukrainiečiai. Tai patvirtina ir vaizdai iš Lvivo traukinių stoties, prie kurios nuo karo siaubo bėgantys ukrainiečiai būriuojasi tiesiog lauke.
„Mieste aš nejaučiu panikos, viskas, visi yra labai draugiški ir pozityviai vienas kitam nusiteikę, stengiasi miestiečiai padėti atvykusiems. Šiandien netgi savo name taip pat mačiau, kad yra apgyvendinti žmonės atvykę iš Kijevo“, – kalba garbės konsulato darbuotoja Beatričė Beliavciv.
O likusieji Kijeve pasakoja apie gyvenimą okupantų puolamoje sostinėje – ruošdamiesi rusų įsiveržimai, gyventojai stato barikadas. Taip pat okupantus pasitinka ir Enerhodaro gyventojai – rusus jie ruošiasi blokuoti padangomis, gelžgaliais ir smėlio maišais. O štai kiti gyventojai veržiasi į parduotuves – tiesa, tenka gerokai palaukti.
„Žmona išėjo pusę 10, parėjom pirmą valandą. Eilės didelės. Čia nieko nepadarysi“, – sako gyvenantis Kijeve Artūras Misiūnas.
Kitokia Kijevo realybė – vaikų ligoninė. Pacientams tenka gydytis rūsiuose ir požėminėse slėptuvėse. Ten – ir verkiantys kūdikiai, ir vėžiu sergantys vaikai, ir juos nuo negandų apsikabinę tėvai.
„Mes gauname mums reikalingus preparatus, tačiau baigiasi maistas. Vietinė labdaros organizacija pažadėjo atvežti reikalingų tablečių. Laukiame, kada jie atvažiuos ir atveš duoną. To, kas būtina… vaikams kažkokių sulčių“, – kalba vėžiu sergančio vaiko mama Maryna.
Chersono ligoninės rūsys – taip pat pilnas. Ankštoje patalpoje čia glaudžiasi nėščios ukrainietės.
O rytinėje šalies dalyje – Charkive – verda tikras pragaras. Vienų gyventojų namus darko grindinyje žiojanti skylė su raketos skeveldra viduje. O kitų kambaryje ir dar didesnė dovanėlė – nesprogusi raketa, kuri skriedama pramušė ir vamzdžius, tad daiktai tiesiog skęsta.
Įvyko tragedija gatvėje: moters koją nutraukė tiesiog gatvėje nusileidusi ir ją kabinusi raketa. Tačiau gyventojai net po tokių netekčių nenuleidžia rankų. Štai kiemo sargas į kovą su rusų kareiviu leidosi tiesiog plikais kumščiais. O ČernIgovo gyventojai nusprendė, kad gero daikto nėra ko palikti ir ėmėsi iš rusų tanko surinkinėti šovinius.
Pasiduoti nesiruošia ir užimto Berdiansko gyventojai. Miesto Vienybės aikštėje jie rusams siūlo pagaliau grįžti namo. Pasigirsta ir kiek skambesnių šūkių.
O nuo Baltarusijos pasienio 20 kilometrų nutolusio Žitomyro gyventoja Galina pasakoja apie neramią naktį. „Kada tu sėdi ir oro pavojus tave pakelia iš šiltos lovos, klaikioj padėty iš to siaubo, ką pirma ant savęs užsidėti ir ko griebtis, kuprinę ar ką imti“, – pasakokoja ukrainietė Žitomyre Galina.
Vos sukaukia pavojaus sirena, moteris kartu su vyru ir kaimynais keliauja į slėptuvę. Ir niekada nežino, kada šios sirenos sukauks.
„Aišku, kad sunku. Mes buvome pas savo tėvus, 5 aukštas, 85 metai. Žmones negali nusileisti į slėptuvę visai“, – kalna Galina.
O kol sirenos nekaukia Žitomyro gatvėse galima išvysti ir linksmesnių vaizdų – pavyzdžiui, vaikus spardančius kamuolį. O suaugusieji turi kitų žaidimų. Prisitvirtinę prie traktoriaus Ukrainos romai nutempė rusų šarvuotį. Tai, turbūt, įkvepiantis pavyzdys, mat netrukus kitas ukrainietis traktoriaus vairuotojas pasekė tuo pačiu pačiu pavyzdžiu ir iš rusų nugvelbė sunkiosios technikos. Nepalaužiamos ir Ukrainos moterys. Sustabdyta iki dantų apginkluotų okupantų karių viena jų nepasimeta ir tiesiog paklausia, ko jie išvis nori: „Blyn, vaikinai. Ko jūs atėjot? Čia mano gimtoji žemė, mano. Suprantat? Mano. Mano.“
Kai kurie stiprybės semiasi dainose – Chmelnyckio gyventojos rišdamos skiautes prie kariuomenės maskavimosi tinklo, patalpą užpildo įvairiausiomis melodijomis. O palikęs šeimą saugioje vietoje, Ukrainos dainininkas ruošiasi eiti į kovą prieš okupantus. Tik prieš tai laisvės dainą sutraukia.
