Pasakišką vaizdą Panevėžio rajone įamžino gamtą fotografuojanti Inga: „Visi aikčioja, čia kaip stebuklas, iš tikrųjų.“
Pamiškėje besiganančioje stirnų bandoje du akinamai balti gyvūnai – albinosai.
„Mačiau patį išėjimo momentą iš miško. Pirmiausia ganėsi 6, berods, standartinės stirnos ir paskui jas po vieną išėjo tie du baltieji. Amą atėmė, keletą sekundžių stovėjau ir žiūrėjau, nes tas akinantis baltumas. Net sunku patikėt, kad jis gamtoj toks gali būti tarp gyvūnų“, – sako fotografė Inga Gotoveckaitė.
Netoliese sodybą turinti Daiva pasakoja, kad įprastos stirnos dažni svečiai jos kieme, bet kai šį pavasarį važiuodama link sodybos pamatė tolumoje boluojant net du stirniukas – nustėro.
„Sustabdžiau mašiną, išlipau, pradėjau fotografuoti, pritraukti, tikrai baltos. Keturios pilkosios ir dvejos baltos. Vakare vėl važiuodama, sakau, ten buvo be galo gražus reginys ir vaizdas, ir jos tokios ryškios toj žalioj žolėj, jos stipriai matosi“, – pasakoja panevėžietė Daiva Valintėlienė.
Kad tai unikalus atvejis, kai toje pačioje gyvūnų bandoje net du albinosai, patvirtina ir Vytauto Didžiojo Universiteto Žemės ūkio akademijos mokslininkai. Tokie gyvūnai ir pavieniui gimsta ypatingai retai. Taip pat ir žinių apie jų ypatumus bei elgseną – mažai, mat nėra kaip net atlikti tyrimų.
„Skaičiuojama, kad 1 iš 10 tūkstančių kažkurios rūšies žinduolių gali būti albinosas. Kai kuriose rūšyse yra žinomas vienas individas per visą pasaulį, tai kokie tyrimai gali būti“, – teigia Žemės ūkio akademijos dėstytoja Renata Špinkytė–Bačkaitienė.
Unikalių, baltut baltutėlės rūšiai nebūdingos spalvos gyvūnų pasitaiko tarp įvairiausių gyvių – plėšrūnų, paukščių, varliagyvių ar žuvų. Albinosų yra ir tarp žmonių. Taip nutinka dėl genų mutacijos organizme, kai sutrinka odos, plaukų, akių spalvą lemiančio pigmento melanino gamyba.
„Oda balta, kailis baltas, plunksnos baltos ir akys nebeturi rūšiai būdingos spalvos, jos yra rausvo atspalvio, nes kraujas matosi pro odą. Gali būti kartais žydros akys“, – kalbėjo R. Špinkytė–Bačkaitienė.
Tikslios šių stirniukų buveinės moterys neatskleidžia, bijo, kad per didelis dėmesys ar kieno pikti kėslai joms nepakenktų. Kerinčio reginio liudininkės mano, kad šie albinosai broliai, pametinukai, mat tose apylinkėse pernai jau matė vieną baltutėlį vis šmėžuojant.
„Ten yra du patinukai, pametinukai vienas metų kitas dviejų, tas su didesniais rageliais, bus vasarą“, – sako I. Gotoveckaitė.
Panevėžietės pasakoja, kad jas labai nustebino ir šios stirnų bandos elgesys, mat kitos laibakojės albinosų nevijo šalin.
„Kas labai nustebino, kad jos neatmestos, į šoną nenuvarytos kitų stirnų – jos visos bandoj gražiai vaikščiojo draugiškai, ėda, pasibaksnoja viena su kita“, – pasakoja D. Valintėlienė.
Mokslininkai irgi stebisi, nes įprastai albinosams tenka vienišių dalia. Gentainiai juos išveja iš bandos, mat likę be maskuojančios spalvos, šie puikiai slepiasi tik pasnigus, visu kitu metu kaip ant delno ir visiems prišaukia pavojų.
„Jis bus matomas iš toli ir jam bus vien dėl to sunku, iš kitos pusės gentainiai nelabai priima tokių į savo bandą ar pulką, jie veja juos ir jis praranda grupės teikiamus privalumus“, – teigia R. Špinkytė–Bačkaitienė.
Tik mokslininkai paneigia mitą, kad albinosai nevaisingi. Giminę jie pratęsia, bet retai, ir tikrai ne dėl genetinių sutrikimų. Tai lemia aplinkybės – gimę silpnesni, gyvena trumpesnį, o dažnai ir atstumtojo gyvenimą, neturi privalumų porai susirasti.
„Šitie albinosai turi prastesnę sveikatą, prastesnį regėjimą. Ir ne veltui yra šitas posakis „Balta varna“ – tai iš tikrųjų kitos varnos veja tą varną iš savo grupės jis ir turi mažiau šansų palikti palikuonis“, – kalbėjo R. Špinkytė–Bačkaitienė.
O štai žmonės gyvūnus albinosus nuo seno garbino, kūrė apie juos mitus ir net laikė šventais, nes neturėjo žinių kodėl jie tokie tampa. Kolekcionieriai buvo pasirengę pakloti įspūdingas sumas, kad toks retas gyvūnas apsigyventų jų privačiuose zoologijos soduose.
