40-metis Dmitro Kaitaniuk kare prieš Putino orkus – jau nuo 2014 metų. Teisininko ir istoriko specialybes turintis vyras išėjo ginti tėvynės kaip savanoris, o vėliau tapo karininku. Už drąsą Dmitro buvo apdovanotas ne vienu ordinu, tačiau, kaip sako pats vyras, jokie apdovanojimai nesugrąžins jam žuvusių draugų.
„Dažnai juos sapnuoju. Tik mano sapnuose mano draugai gyvi, ne mirę. Geria su manimi arbatą, juokiasi“, – graudinosi ukrainietis.
Dmitro kariavo keletą metų, po to grįžo į Kyjivą, kur jo laukė žmona, vaikas ir jaukus asmeninis gyvenimas. Deja, taikaus gyvenimo regimybė tebuvo iliuzija.
„Neilgai dvejojau, ką man daryti, kai vasario 24-ąją dar neprašvitus į mano miestą ėmė skristi rusų raketos. <...> Man visi sakė nevažiuoti. Ir mama, ir tėtis, ir žmona. Bet čia toks paprastas principas – gerai, aš nevažiuosiu, o kas važiuos? Mes tuomet 2014 metais nuvažiavome savanoriais ir gerai kariavome, neleidome tam marui išplisti iki mūsų namų. Deja, dabar išėjo taip, kaip išėjo – mums tenka kariauti savo namuose“, – kalbėjo Dmitro.
Išgyveno refleksų dėka
Pirmą karo dieną šalia mašinos, kurioje važiavo vyras ir dar keturi jo bendražygiai, sprogo raketa. Du žuvo iš karto, o Dmitro vos spėjo ranka užsidengti akis. Jei būtų nespėjęs, šiandien jis ko gero būtų aklas.
„Nežinau, Dievas mane apsaugojo. Aš sėdėjau mašinoje ir pamačiau, žinote, kaip fejerverkas toks sprogimas ir lekia tokios ryškios, šviesiai geltonos kibirkštys į mano pusę. Aš kažkaip instinktyviai ranka užsidengiau akis. Didžioji dalis skeveldrų pakliuvo į ranką, ne į galvą, ne į akis. Kai atsipeikėjau, pajudinau vairuotoją, sakau – Vitia, tu gyvas? Jis buvo gyvas. Mūsų mašina iškart pradėjo degti. Atsigręžiau atgal ir pamačiau, kad Dima ir Ira žuvo. Aš išsiritau pro duris, pasislėpiau už nedidelio kupsto. Viskas vyko refleksų dėka, nes turiu karinės patirties,“ – pasakojo Dmitro.
Vyras buvo vienas pirmųjų sužeistų Ukrainos karių, atvežtų gydytis į Lietuvą. Paramos fondas „Saulės smiltys“, kuriam vadovauja Daiva Morkūnaitė, per porą valandų rado ir mašiną, ir vairuotoją, kuris paėmė sužeistą Dmitro. Kario Vilniuje dar laukia sudėtinga operacija ir reabilitacija, po kurios jis jau galės grįžti su ginklu ginti savo tėvynės.
„Buvo naktinis skambutis, kad jau vežamas karys ir reikia skubiai rasti, kas jį išoperuos ir kas atliks rankos tvarkymą, nes ji buvo labai smarkiai sužeista. O Ukrainoje yra baisios perkrovos, nes įsivaizduokite, kiek ten yra sužeistų... Pirmiausia vaikučiai – vien tik tada du vagonus sužeistų vaikučių atvežė, nes ten kaip tik tada įvyko sprogimai traukinių stotyje ir Mariupolyje. Buvo atvežta daug ir nebegyvų“, – pasakojo Daiva.
„Ačiū Lietuvai už viską“
Pats Dmitro dėkoja Lietuvai ir žada, kad kai baigsis karas, pakvies visus jam padėjusius į svečius, į Kyjivą.
„Paragausite, kokius barščius verda mano žmona“, – šypsojosi vyras.
Ukrainoje sužeisto kario laukia ne tik mylinti žmona Olenka, ne tik jaukūs namai, kurių per stebuklą nesugriovė rusofašistai. Namuose jo laukia karas.
„Kas, jeigu ne aš? Kas, jeigu ne aš apgins mano tėvynę? Aš planuoju po reabilitacijos grįžti į Ukrainą toliau kariauti. Aš ir per pirmą karą buvau sužeistas ir išsigydžiau. <...> Trumpai tariant, visur gerai, bet namuose geriausia, nors ten ir karas. Ačiū Lietuvai už viską, ką jūs padarėte ir darote šioje kovoje už laisvą pasaulį“, – dėkingumo neslėpė Dmitro.
Visą reportažą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
VISĄ LAIDĄ ŽIŪRĖKITE ČIA:
Straipsnis parengtas pagal TV3 televizijos laidą „Prieš srovę“.
