Plačiau apie tai L. Andrikienę kalbino žurnalistas Vladimiras Laučius.
Šiomis dienomis grįžote iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur viešėjote su kitais dviem mūsų Seimo nariais. Kokie šio vizito rezultatai?
Vašingtone buvome visuose susitikimuose, o jų buvo iš tikrųjų daug. Per dvi dienas mes sutikome 17 JAV Kongreso narių ir senatorių. Tai galima būtų džiaugtis skaičiumi, bet aš labiau džiaugiuosi kokybe. Pavyko susitikti su sunkiasvoriais ir Kongrese, ir Senate.
Buvo dvi pagrindinės žinios, kurias mes vežėm į Vašingtoną. Viena buvo mūsų saugumas, o kita tema – Kinija ir prekybos klausimai. Bet aš tikrai negalėčiau pasakyti, kad tai buvo vien tik tai prekyba, nes tai yra daug platesnis dalykas. Tai yra taip pat apie mūsų saugumą, apie mūsų valstybės ekonominį stabilumą.
Kai jūs klausėte manęs, ką pavyko pasiekti, tai žinia dėl saugumo, kurią aš dar turėčiau papildyti paminėdama, kad mes kalbėjome apie JAV karinio kontingento nuolatinio buvimo Lietuvoje būtinybę. Ir dėl to, kad Rusija geografiškai labai arti ir kad Baltijos regione Rusijos karinė galia yra gerokai didesnė negu NATO, ir apie Suvalkų koridorių, ir apie tai, kad artimiausiu metu, jau dabar, Baltarusijoje yra 32 tūkstančiai Rusijos kariuomenės ir pratybos, kariniai manevrai Rusijos ir Baltarusijos, kurie turi prasidėti vasario 10 dieną ir tęsis iki 20-os. Kas imtųsi pasakyti, kad iš tų Rusijos karių pasiliks Baltarusijos žemėje ir kiek išvažiuos namo...
Ir karinė technika gali pasilikti, ir kariai. Tai iškart ir patikslinantis klausimas. Turint omeny tą Rusijos karių koncentraciją Baltarusijoje, Lietuvos pašonėje, turint omeny mūsų politiką Taivano atžvilgiu, kurią sveikina JAV, ar gavote galų gale pažadą, kad tas nuolatinis karių kontingentas bus? O jeigu ne, tai kodėl?
Mes iš jų nereikalavome jokio pažado, mes kalbėjome, jog tai yra mums būtina ir mums nepakanka rotuojančio JAV bataliono, kuris dabar yra Lietuvoje, šiuo metu Vokietijoje, bet po kelių savaičių turėtų vėl grįžti į Lietuvą. Mums reikia nuolat esančių karių. Beje, pasirengusių, o ne pratybomis užsiimančių JAV karių. Ir ką mes išgirdome iš visų senatorių ir Kongreso narių – supratimą.
Beje, tą pačią pirmą dieną, kai mes atvykome į Vašingtoną, pasaulis išgirdo apie tai, kad 3 tūkst. JAV karių išsiunčiami į Europą – 1700 į Lenkiją, kita dalis į Rumuniją ir Vokietiją.
Bet ši žinia turi ir nelabai teigiamą aspektą. Rusija telkia karius prie Lietuvos ir Latvijos sienos, o Amerika siunčia karius ne į Latviją ir Lietuvą, o Lenkiją ir Ruminiją. Kodėl?
Tai aš tą ir noriu pasakyti, kad tokioje situacijoje ir pradėjome vizitą, todėl ir mūsų visi vizitai fokusavosi ties tuo, kad mums reikia nuolat veikiančių, nuolat esančių Baltijos regione, dar geriau Lietuvoje, Amerikos karių. Ir supratimo mes sulaukėme, bet palaukime ir tolesnių rezultatų. Beje, šitie 3 tūkst., kurie dabar išsiųsti, jie nėra nuolat būsiantys. Tai irgi laikinam buvimui siunčiamas kontingentas.
Ir kita tema Kinija. Kadangi Lietuvoje tiek daug kalbų apie taivaniečių atstovybės pavadinimą Vilniuje, tai aš norėčiau paminėti, kad ketvirtadienį tuoj po susitikimo su Senato užsienio reikalų komiteto pirmininku jis ir grupė jo kolegų Senate, kita grupė bendraminčių Kongrese paraleliai įregistravo įstatymo projektus. Ir pagal tą projektą JAV administracija įpareigojama derėtis su Taivanu dėl pavadinimo pakeitimo, kad vadintųsi ne Taipėjaus ekonominių ir kultūrinių ryšių atstovybe kaip dabar nuo kokių 1979 metų vadinosi, o vadintųsi Taivano atstovybe.
Visą pokalbį su Laima Andrikiene žiūrėkite „Dienos komentare“, esančiame straipsnio pradžioje.
