Pirmą kartą „Kino pavasarį“ atidarė du filmai: Vytauto Katkaus trumpametražis „Uogos“ ir Charlotte Wells filmas „Po saulės“ (angl. „Aftersun“).
Tėvas ir sūnus
Karšta vasaros diena. Virš sodo namelio svyrančios vyšnios šakos pilnos prisirpusių uogų, linguoja nuo vėjo ir svorio. Pirmomis pensijos dienomis tėtis pasikviečia sūnų sode nuskinti vyšnių. Tėtis stengiasi niekur neskubėti, jis nori praleisti kuo daugiau laiko su sūnumi ir vyšnios lieka antrame plane.
V. Katkaus trečiasis trumpametražis filmas „Uogos“ buvo atrinktas į oficialią Kanų kino festivalio programą, o nacionalinė premjera įvyko būtent per „Kino pavasario“ atidarymą.
Šis filmas balansuoja ant dokumentikos ir vaidybinio kino ribos, kažkas tarp realybės ir fikcijos. V. Katkus čia vaidina save, o jo tėtį vaidina jo tėtis Viktoras. Uogų rinkimas, rūkytos žuvies rinkimąsis ir valgymas, nebaigtų minčių prisotinti tėvo ir sūnaus pokalbiai.
„Uogos“, kaip ir kiti V. Katkaus filmai, atrodo rodo mums labai pažįstamas istorijas, dėl to jie spinduliuoja šiluma, nuoširdumu ir turi žiupsnelį nostalgijos jausmo.
Bet kartu, kad ir kaip daug kas būtų pažįstama, V. Katkus palieka žiūrovui siurprizų, kurie visiškai kitaip pakreipia suvokimą apie tai, ką ką tik matei kino ekrane. Ir nuo to kyla daugybė klausimų, kuriems kiekvienas žiūrovas turės vis kitą atsakymą.
Ir su tuo viskas yra net labai gerai, nes tame ir slypi „Uogų“ ir V. Katkaus žavesys.
Tėvas ir dukra
Prieš dvidešimt metų pigiame Turkijos kurorte Sofi su tėčiu praleido paskutines bendras atostogas. Jaunatviškas, vos 30-ties, Kalumas (akt. Paulas Mescalis) ir 11-metė Sofi atrodė lyg brolis ir sesuo.
Retas, todėl itin brangus laikas kartu buvo pilnas saulėtos melancholijos, mažų nesklandumų, šilumos, smalsumo ir draugystės. Sofi ryškiai prisimena šias atostogas. Ji atkuria tėčio paveikslą, MiniDV juostelėse užfiksuotus įrašus jungdama su išgalvotais bei tikrais atsiminimais, ir bando suprasti žmogų, kurio galbūt nepažinojo.
„Po saulės“ yra įkvėptas pačios režisierės Ch. Wells santykio su savo tėvu. Galbūt dėl to šis filmas yra toks paveikus ir derantis prie „Uogų“. Ne tik dėl panašios tėvų ir vaikų santykių tematikos ar vasariškos kaitros fone (čia Turkijos saulės, o „Uogose“ lietuviška „kaitruolė“). Bet ir to vaikščiojimo lynu, kuris skiria dvi pusas – kas tikra ir kas ne.
Ch. Wells puikiai parodo skirtingus Kalumo portretus, tapydama juos per Sofi prisiminimus, vaizdo kamera užfiksuotomis atostogų akimirkomis ir pro šį fasadą prasiskverbiančius tikrojo Kalumo gyvenimo atspalvius.
Galbūt viduryje filmo atrodys, kad trūksta tempo, gal kiek viskas per daug monotoniška. Tačiau pasirodžius pabaigos titrams supranti, kad Ch. Wells tave paliko su pliūpsniu emocijų ir ne vienu iškilusiu klausimu.
Šiltas, jaukus, linksmas, graudus, liūdnas... „Po saulės“ yra visą paletę paliečiantis filmas, kurio suteikiamas emocijas nešiositės dar kurį laiką išėję iš kino salės.
Dar apie „Uogas“ ir „Po saulės“ – tinklalaidės „Ekrano karta“ pokalbio su „Kino pavasario“ programos sudarytojoms ištraukoje, kurią rasite teksto viršuje. O dar plačiau apie „Kino pavasarį“ – pilname „Ekrano kartos“ epizode, kurį galite peržiūrėti čia:
ARBA čia:
Kalbėjome apie:
00:00 – Intro
00:50 – Filmų patekimas į „Kino pavasarį“
06:09 – V. Katkaus „Uogos“
10:16 – „Po saulės“ („Aftersun“)
13:44 – „Lygumų ežeras“ („Trenque Lauquen“)
15:28 – „Duona ir druska“ („Bread and Salt“/„Chleb i sól“)
17:04 – „Kino pavasario“ konkursas
21:43 – „Rūkymas sukelia kosulį“ („Smoking Causes Coughing“/„Fumer fait tousser“)
26:42 – „Sent Omeras“ („Saint Omer“)
28:10 – „Rojaus fragmentai“ („Fragments of Paradise“)
30:56 – „Tiek grožio, tiek skausmo“ („All the Beauty and the Bloodshed“)
33:25 – „Tar“
36:48 – „Žana Dilman, Komercijos krantinė 23, 1080 Briuselis“ („Jeanne Dielman, 23 Commerce Quay, 1080 Brussels”)
41:28 – „Laiškas Ukrainai“
46:40 – Ateities planai
