94-erių Vanda beveik negirdi, sunkiai mato bei kalba. Tačiau galva šviesi ir moteris šiuo metu yra labai laiminga. Vanda vos prieš kelias savaites į Lietuvą grįžo iš tremties Rusijoje, kur buvo išvežta vos devyniolikos. Istorikai įsitikinę, kad Vanda – paskutinė nemišrios šeimos palikuonė, vis dar gyvenusi Sibire nuo pat ištrėmimo. Didžiąją gyvenimo dalį tremtyje kalbėjusi rusiškai, Vanda vis tiek puikiai šneka lietuviškai. Tiesa, klausimus negirdinčiai moteriai reikia užrašyti ant lapo.
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, Vandos tėtis ir brolis išėjo partizanauti. O mergina tapo partizanų ryšininke. Už tai ją suėmė sovietai ir ištrėmė į Sibirą.
„Aš ginklo niekada neturėjau rankose. Niekada nelaikiau. Buvau ryšininkė. Šmėklą turėjau. Slapyvardį. Šmėkla buvo mano“, – sako tremtinė Vanda Valiūtė.
Kaip atrodė kelionė į tremtį, moteris prisiminti nenori. Apie tai pasakoja kita tremtinė, kurios tėvai Sibire bendravo su Vandos šeima.
„Yra nepamirštama. Tiesiog aš buvau tada 9 metų. Mamą išvežė sergančią, gulinčią. Broliai mano buvo jaunesni. Aš buvau 9 metų, broliai buvo vienas 7 metų, kitas buvo 5 metų. Prieš pajudant vagonams, uždarė visus tuos vagonus mums ir uždarė net tuos gyvulinių vagonų mažyčius langelius“, – pasakoja tremtinė Genovaitė Tverijonaitė Šimaitienė.
Vagonuose pasigirdo verksmai ir maldos. Langelius atidarė tik pasiekus Rusiją, po kelių parų. Sovietai su tremtiniais elgėsi kaip ne su žmonėmis.
„Tualeto nebuvo nė kokio. Kažkur vagono kampe paskui padarė tokią skylę, kad nors šiokius tokius reikalus galėtų atlikti. O jeigu taip, tai traukinys sustodavo ne mieste kur nors, bet už miesto ir visi iš vagonų ir šalia vagonų visus reikalus atlikdavo prižiūrint tiems sargybiniams“, – kalba Genovaitė.
Tremtyje ši moteris prabuvo 10 metų. Ten ir susituokė. Beje, tuokėsi apsivilkusi tautiniais rūbais, kuriuos jos mama pasiuvo iš išardytų pirštinių siūlų. Tačiau Genovaitė grįžo į Lietuvą, o štai Vanda liko. Į Sibirą buvo ištremta ir jos šeima, tėtis savomis rankomis pasistatė namą, tad pasibaigus tremties laikui Vandą į jį ir atsikraustė.
Tapė paveikslus, dirbo bei visada svajojo grįžti į Lietuvą. Tačiau visi ryšiai su Tėvyne nutrūko, kol ją lietuvių tremtinių Rusijoje ieškantys žmonės neatrado. Toje pačioje tėčio statytoje trobelėje, jau sulaukusią 90-ies. Ir nuėję kryžiaus kelius po ketverių metų, penkias paras trukusia kelione traukiniu, tremtinę parvežė į gimtinę. Vanda Lietuvą išvydo pirmą kartą po 74-erių metų. Parsivežė ir išsaugojusi antklodę, kuria šildėsi tremiama.
„Rusijoje buvo daug blogiau. Man buvo blogiau“, – sako Vanda.
Na, o pati Vanda dabar gyvena Pagramančio miestelio socialinės globos namuose, kurie įkurti vietos bendruomenės iniciatyva. Laisvų kambarių čia nebuvo, tad įstaigos direktorius moteriai skyrė specialų svečių kambarį.
„Žinot, žmogus grįžęs, vienišas ir Lietuvoje jau tų artimų giminaičių nėra, tai laiko mus savais, kaip šeimos nariais“, – sako Pagramančio socialinės globos namų direktorius Jonas Samoška.
Žmonės, kurie Vandą surado Sibire, prašo jų neviešinti. Jie dar ne kartą važiuos į Rusiją, tad nenori papildomo šios šalies pareigūnų dėmesio. O darbo moters pargabenimui įdėta daug. Vandos sugrąžinimu į Lietuva rūpinosi net trys ministerijos bei daugybė diplomatų.
„Ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, ir Vidaus reikalų ministerija, Užsienio reikalų ministerija su diplomatija Maskvoje – labai operatyviai, gražiai ir dėmesingai pasižiūrėjo į šį sugrįžimą ir padeda poniai Vandai čia būti, įsikurti“, – teigia Seimo narė Paulė Kuzmickienė.
Tiesa, Vanda vis dar neturi lietuviškų dokumentų. Paradoksalu, tačiau kadangi tremiant moters dokumentai dingo, dabar jokių teisinių įrodymų, jog yra Lietuvos pilietė, moteris neturi. Todėl vos paeinančiai 94-erių tremtinei dabar tenka keliauti per įvairiausių institucijų kabinetus. Vis tik, Vandą globojantys žmonės tikisi, kad šias kliūtis pavyks įveikti kuo greičiau ir savo 95-ąjį gimtadienį vasarį moteris sutiks kaip pilnateisė savo tėvynės pilietė.
