Prieš kiek daugiau nei dvi savaites Gyvačių saloje Ukrainos specialiosios pajėgos išgelbėjo mažą, juodą kačiuką. Katinas Ukrainoje iš karto tapo nacionaline įžymybe. Ir tai suprantama – mažas juodas kačiukas patyrė daugiau nei dažnas žmogus. Jis savo ausytėmis turėjo girdėti, kaip pačioje karo pradžioje Gyvačių salos sergėtojai pasiuntė rusų karo laivą.
O tuomet jis savo letenėlėmis ir ūsais neabejotinai jautė, kaip dreba žemė nuo taiklių ukrainiečių smūgių salą užgrobusiems okupantams. Katinas pakliuvo į tikrą karo sūkurį, kur aplink sproginėja rusų šarvuotoji technika, pleška okupantų karo laivai ir į šalis skrieja sproginėjanti amunicija.
Išgelbėtas katinas pakrikštytas Gyvatės vardu: „Per pirmą operacijos etapą dronu nufilmavome teritoriją. Vadas pamatė mūsų mažąjį broliuką. Viena iš užduočių buvo paimti mažylį į mūsų gretas. – Kaip jūs jo ieškojote, juk jis mažas? – Tiesą sakant, jis pats mus rado. Galvojome, kad bus sunku. Bet jis mus rado ir padėjo susirinkti trofėjus. Todėl viskas gavosi.“
Dabar Gyvatė gyvena kur kas ramiau. Tiesa, kur ir kas jį augina – specialiųjų pajėgų karys negali atskleisti, kaip ir negali rodyti savo veido: „Dabar jis mylinčioje šeimoje. Ir viskas pas mūsų naująjį bendražygį gerai.“
Nuo karo pradžios Gyvačių sala tapo ne tik ukrainiečių drąsos, bet ir rusų melo simboliu. Mat nešdami kudašių iš salos okupantai dar bandė meluoti, neva traukiasi savo noru rodydami „geros valios gestą“: „Kalbant apie geros valios gestą: mus taip mokė ir neįsivaizduoju, ką sakyčiau vadui – jei pasitraukčiau rodydamas geros valios gestą ir palikčiau savo kovinę vėliavą. Mums tai šventa ir nepriimtina.“
Ukrainiečiai rusus iš gyvačių salos išmušė paskutinėmis birželio dienomis.
