Antakių ir blakstienų specialistė Aistė šiuo metu bedarbė. Mergina negali nei priimti klienčių, nei vesti mokymų apie amatą, kuriuo užsiima. Vietoje to ji kone kasdien žingsniuoja į COVID-19 patikros punktą, kur savanoriauja.
„Pandemija man tikrai nepadėjo ir nepagerino situacijos ir šiai dienai visiškai neturiu pajamų“, – sako ji.
Mergina kreipėsi į Užimtumo tarnybą, tačiau išmokos pragyventi neužtenka.
„Pakanka mokesčiams ir nuomai, bet aš ir valgyti noriu“, – teigia moteris.
Tad šiaulietė bando susirasti naują darbą. Aistė norėtų uždirbti apie 1000 eurų, tačiau paieškos kol kas nesėkmingos.
„Tokių darbų kaip fabrikuose ar valytojos darbo tikrai gausu ir galima drąsiai rasti, bet jeigu pagal savo specialybę arba pagal savo išsilavinimą, baigus mokymus ir gavus įgūdžių, tai šiek tiek yra sudėtingiau“, – priduria ji.
Kad Lietuvoje daugėja bedarbių, rodo ir skaičiai. Štai jei metų pradžioje Užimtumo tarnyboje buvo užsiregistravę 268 tūkstančiai bedarbių, tai vasarį jų jau 14 tūkstančių daugiau – iš viso 282 tūkstančiai. Tai sudaro kiek daugiau nei 16 procentų darbingo amžiaus žmonių. Pernai tokių buvo kone perpus mažiau. Užimtumo tarnyba situaciją vadina įtempta ir sudėtinga.
„Jeigu lygintume su praėjusiais metais, tai tikrai pokytis yra labai ženklus, nes augimas yra net 7,2 procento. Lygiai prieš metus vasario 1 d. registruotas nedarbas siekė 9,2 proc. visų darbingų šalies gyventojų“, – Užimtumo tarnybos vadovė Inga Balnanosienė.
Ekonomistai sako, kad netrukus registruotas nedarbas gali pasiekti ir 2010-ųjų krizės lygį.
„Yra klausimas, ar vasario ir kovo mėnesį mes pasieksime visų laikų rekordą. Nes tas registruotas nedarbas vasario pirmą dieną buvo 16,4 proc. Rekordas anos krizės yra 16,8 proc. Tai iki to piko yra labai netoli“, – teigia ekonomistas Tadas Povilauskas.
Bedarbių gretas galėjo papildyti ir 28-erių Gintarė. Manikiūrininkei–instruktorei 260 eurų subsidija paskirta nebuvo, tad norėdama išgyventi ji įsidarbino prekybos centro kasininke. Už minimalią algą dabar dirbanti Gintarė sako, kad pinigų užtenka tik išgyvenimui. Mergina guodžiasi, kad jos psichologinė būklė ypač prastėja. Gintarė net galvoja emigruoti iš Lietuvos.
„Paskutines keturias dienas tiesiog verkiu grįžusi namo, nes jaučiausi absoliučiai ne savo rogėse. Pradėjau svarstyti išvykimą į Švediją, nes ten tiesiog galėčiau dirbti savo darbą“, – teigia ji.
Užimtumo tarnyba pastebi, kad pandemija labiausiai smogė tokiems kaip Gintarė. Bedarbių gretos iki 29-erių metų amžiaus grupėje išaugo du kartus. Rekordinis nedarbas ir moterų gretose.
„Pernai ir šiemet turime tokią situaciją šalyje, kai moterų nedarbas yra aukštesnis nei vyrų. Tokios situacijos neturėjome jau penkerius metus“, – komentuoja I. Balnanosienė.
Visgi ekonomistai sako, kad Statistikos departamento duomenys kiek tiksliau atspindi realų nedarbą. Mat Užimtumo tarnybos duomenis iškreipia tai, kad dalis bedarbių pernai joje registravosi tik dėl to, kad gautų vienkartinę išmoką, o realiai darbo neieško. Tačiau Užimtumo tarnyba tvirtina, kad tokių – mažuma.
„Jie gali būti studentai, jie gali būti kažkur dirbantys asmenys, niekur nedirbantys asmenys ir visiškai nenorintys dirbti“, – ekonomistas T. Povilauskas.
Tuo tarpu Užimtumo tarnybos atstovė sako, kad tokių atvejų fiksuojama apie 50 tūkst. O su ekonominiu nuosmukiu susiję dar daugiau žmonių – apie 120 tūkst.
Visgi ir Statistikos departamento fiksuojamas nedarbo lygis per pandemiją augo kiek daugiau nei 2 procentais. O ir ekspertų prognozės kol kas nieko gero nežada. Toks nedarbo augimas – dar ne pabaiga, bedarbių gretos ir toliau augs.
„Augimas, lyginat su tuo, kokio masto krizę mes turėjome, nėra didelis, bet kaip minėjau tas skaičius dar neparodo pilno paveikslo. Nes nepamirškime to, kad yra daug priemonių virs dar taikoma – tiek tiesioginės išmokos darbuotojams, t. y. prastovų kompensavimas, tiek įvairi pagalba verslams – ir tas tikrasis paveikslas pasimatys, kaip sakoma, kai nutirps sniegas“, – teigia ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Vieno didžiausių maitinimo tinklų vadovas Gediminas Balnis sako, kad pandemijai pasibaigus grįžti į normalų darbo ritmą bus tikras iššūkis. Be to, dėl darbo vietos lietuviams net gali tekti pakovoti, nes dalį jų, tikėtina, užims užsieniečiai.
„Darbuotojų jau pradedame ieškoti, pradedame atrankas daryti ir iš užsienio šalių, nes iš tikrųjų labai daug neapibrėžtumo, ne tik kiekiškai darbuotojus surasti, bet kokia jų bus motyvacija. Tikrai ilgą laiką nedirbti, tai tikrai žmonės atpranta nuo to, atpranta nuo krūvių“, – sako „Amber food“ vadovas Gediminas Balnis.
Pasak jo, Lietuvoje trūksta darbuotojų, kurie turėtų reikalingą kvalifikaciją ir darbo stažą. Vyras sako, kad iš užsienio, ypač Ukrainos, dažnai atsiveža darbuotojus turinčius 10- ties ir daugiau metų darbo patirtį. Pagrindinis jų privalumas, kad jie yra našesni už lietuvius.