Plačiau apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ finansų analitiką kalbino žurnalistė Eglė Samoškaitė.
Pone Dubnikovai, kaip jūs galvojate, ar 300 eurų ir bilietas migrantus suvilios atsisakyti svajonės gyventi Europoje?
Jis nėra kažką keičiantis todėl, kad nesuvilios žmonių. Žmonės atvažiavo dėl to, kad gyventų Europoje, bet jeigu jie pamatys, kad nėra kitos išeities apart būti užrakintam sakykime centre, tai jie gali pasirinkti tokį variantą grįžti atgal, nes čia nėra išeities. Ir mes turime tą aiškiai pademonstruoti, pasakyti, kad iš tiesų per Lietuvą nėra kelio į Europos Sąjungą. Ir čia yra pagrindinė žinutė.
Kita žinutė yra, kad vis tik tai mes neturėtume įsileisti, ką ir sėkmingai darome apgręždami migrantus, būtent keliaujančius šiuo keliu. Tai čia yra pagrindiniai dalykai. Vienas dalykas, kad jie negali patekti į Lietuvą ir tuo pačiu į Europos Sąjungą, antras dalykas, kad patekę į Lietuvą jie niekur toliau nenukeliaus. Tai čia ta žinutė turėtų būti labai stipri ir ji turi išlikti tokia.
Bet kaip jūs manote, ar ta žinutė pasiekia migrantus, jeigu didžioji dalis migrantų yra kupini vilčių, kad gaus bent šiokį tokį statusą?
Ta žinutė tikrai pasieks ir aš manau, kad ji pasiekia. Tai visų pirma, ką mes matome, kad Lietuvoje srautas yra sumažėjęs beveik iki 0. Atsidarė kiti srautai iš Baltarusijos, kuri yra pažadėjusi kirsti sieną ir patekti į Europos Sąjungą, tai atsirado srautai į Lenkiją ir Latviją, ko iki šiol nebuvo, nes greičiausiai jie neturi kitos išeities. Tai yra Lietuva pakankamai gerai tvarkosi.
Kalbant apie šią krizę apskritai reikėtų kalbėti, kad tai nėra pirmoji migrantų krizė Europos Sąjungai, kurią jinai suvaldė. Tai reikia suprasti, kad ir mūsų atveju ši krizė bus suvaldyta, nes tai nėra nieko kito kaip finansiškai padengiama krizė ir šiuo atveju mes tiesiog pinigais nusipirksime ir tą pačią sieną, ir turėsime pajėgumus uždengti sieną. Tai nereikia panikuoti, tiesiog susikaupti ir dirbti, ir pasiųsti labai aiškią žinią, kad čia, Lietuvoje, migrantams, kurie nori patekti į Lietuvą, vietos nėra. Tai yra nėra vietos patekti nei per sieną, nėra vietos patekti toliau nei į Berlyną, nei dar kažkur, kur jie nori. Jie bus koncentruojami stovyklose ir šioje vietoje tuo viskas ir baigsis.
Ką jūs, pone Dubnikovai, siūlytumėte daryti su žmonėmis, kurie jau yra Lietuvoje?
Reikia suprasti, kad mes neturime didelio skaičiaus žmonių. Keturi tūkstančiai žmonių nėra didelis skaičius. Jeigu paimtume vidutinį lėktuvą, tai yra 20 lėktuvų klausimas. Lietuvai finansiškai išspręsti šį klausimą nėra sudėtinga. Netgi nustačius, kad nepriimamama prieglobsčio prašytojų, tai apsimokėtų žmones išvežti iš Lietuvos ir išvežti didžiąją dalį į Iraką lėktuvais. Jeigu mes turime žmonių iš Afrikos, tai netgi apsimokėtų išvežti vieną arba kelis žmones lėktuvu į Afrikos šalį, į ten, iš kur žmogus atkeliavo, ir tai būtų mažesnės išlaidos negu žmogų laikyti čia ilgą laiką, bandyti kažkaip apdoroti.
Kitas dalykas – integracija. Dalis žmonių, kurie yra šiandien Lietuvoje, be abejo gali būti integruoti ir mes turime pavyzdžių, kur migrantai buvo integruoti. Tai šioje vietoje tikrai mes galime atsifiltruoti ir rasti labai kvalifikuotų žmonių, kurie galėtų dirbti Lietuvoje ir gyventi Lietuvoje. Tai turime atlikti tą darbą, tiesiog atfiltruoti, kas gali būti integruoti Lietuvoje. Visi, kurie neintegruojami, visi, kurie yra ekonominiai pabėgėliai, turi grįžti į savo originalią šalį, iš kurios atvažiavo.
Pone Dubnikovai, ar jūs tikite, kad laikas yra mūsų sąjungininkas ir migrantai anksčiau ar vėliau susimąstys? Viena vertus vis tiek dalis žmonių gali bandyti bėgti ir pabėgti į kitas valstybes.
Visų pirma reikia pasakyti, kad jie negali niekur bėgti. Mūsų institucijų tikslas yra užtikrinti, kad jie niekur nepabėgtų ir nepasklistų žinia apie tai, kad galima į Lietuvą atvažiuoti ir patekti į Prancūziją, Vokietiją arba dar kitą šalį.
Bet Migracijos departamentas buvo pranešęs, kad yra apie 200 žmonių, su kuriais nebepavyko susisiekti svarstant įvairias procedūras.
Tai aš manau, kad tai yra klaida ir tų klaidų pasitaiko kaip ir kiekviename darbe. Tiesiog praleidžiame kartais klaidą – galbūt jie pasišalina, bet tikslas yra toks, kad jie niekur negalėtų pabėgti iš Lietuvos, jie negalėtų patekti į Lietuvą, jeigu pateko, tai negalėtų pabėgti. Tai čia pagrindinis tikslas. Lietuva turėtų būti labai stipri šioje vietoje.
Antras dalykas, kaip jūs sakėte, laikas yra mūsų sąjungininkas dėl to, kad mes statome fizinę sieną, atsiribojame nuo šio dirbtinio srauto, kuris sukuriamas režimo, ir kitas dalykas – susitvarkome su savo juridine baze tam, kad apdorotume, nes mes tokių krizių nematėme, neturėjome. Bet tai nėra problema dėl to, kad su laiku susitvarkysim.
Keturi tūkstančiai, aštuoni tūkstančiai žmonių, jeigu jie bus Lietuvoje, tai nėra problema, mes tikrai finansiškai esame pajėgūs ją išspręsti ir jinai tiesiog išsispręs laikui bėgant. Vienas dalykas – atsitversime, kitas dalykas – susitvarkysime juridiką, trečias dalykas – įsisteigsime tas pačias bazes, kur šie žmonės turės būti iki to laiko, kol bus grąžinti į savo orginalias šalis, iš kurių atvažiavo. Tai čia tik laiko klausimas, tiesiog mus problemos užklupo netikėtai ir turime jas išspręsti.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „Dienos pjūvis“, kurią rasite straipsnio pradžioje.
