Kartu su VU TSPMI profesore Dovile Jakniūnaitė naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavę VDU docentas Andžejus Pukšto ir Lietuvos kariuomenės analitikas Karolis Zikaras pritarė tokiai nuomones ir teigė, kad Rusija vis dar bando pasaulį „išvaduoti“ nuo nacizmo.
Ponia Jakniūnaite, pastaraisiais metais Putino propaganda įsisiautėjo, tačiau žmonėms savo naratyvus ji diktuoja daugelį metų, kodėl Putino režimui toks svarbus yra gegužės 9-osios, II pasaulinio karo motyvas?
D. Jakniūnaitė: Kiekviena valstybė siekia turėti savo pozityvių istorinių naratyvų, į kuriuos galėtų atsiremti, atsisukti ir ant kurių galėtų statyti savo dabartinį valstybingumą ir tapatybę.
Rusijos didžioji bėda tai, kad jie turi vieną stiprų, stabilų, pozityvų naratyvą. Tai – pergalė II pasauliniame kare, pergalė prieš nacizmą. Gegužės 9 diena simbolizuoja tą pergalę, todėl ji yra centre visų rusiškų valstybinių švenčių.
Ant jos yra pastatyta visa dabartinė Rusijos valstybingumo ideologija – valstybė, kuri XX amžiaus viduryje išgelbėjo Europą nuo nacių, kurios visas palikimas yra labai svarbus.
Iš to turime išplaukiančius ir kitus, pavyzdžiui, pasipriešinimo Vakarams naratyvus, bet labai svarbu suvokti, kad (pergalė pergalė II pasauliniame kare – aut. past.) yra centre. Didžiausias Rusijos valstybės kūrėjų iššūkių, kad nieko kito, apčiuopiamo, jie kol kas ištraukti negali.
Taip, yra kai kurios sovietinės nostalgijos elementai iš to laikotarpio, bet visa tai kyla iš pergalės II pasauliniame kare, todėl mes matome didžiulę šventę, didžiulę retoriką.
Per visus Putino valdymo metus matėme didžiulius paradus, daug šventimo, patoso, nes tai yra tai, kas Rusiją padaro Rusija. Bent jau Putino akyse.
Ar galima sakyti, kad Rusija neturi kuo didžiuotis dabartyje, nes žmonės gyvena prastai, todėl belieka atsiremti tik į istoriją, didžią istoriją, kaip supranta rusai?
A. Pukšto: Aš manau, kad dabartinėje propagandoje yra šiek tiek ir šių dienų „pasiekimų“ – yra aiškinama apie vertybes, kad Rusija gina svarbiausias, seniausias vertybes, bet, iš tiesų, II pasaulinis karas ir laimėjimas prieš nacizmą parodo Rusiją kaip super galią, parodo jos vaidmenį globaliame kontekste.
Mėgstama akcentuoti, kad ne tik Europą, bet ir visą pasaulį Sovietų Sąjunga išgelbėjo, nors į tą pergalę galėtų pretenduoti ir daugiau tautų. Numylima, kad ne tik Sovietų Sąjunga su naciais kovojo – ta pati Ukraina betarpiškai dalyvavo Raudonosios armijos žygyje į Berlyną nekalbant apie Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos didelį indėlį kovoje su nacizmu.
Tai yra autoritarinės, totalitarinės sistemos sukurtas tam tikras informacinis burbulas, susietas su istorine atmintimi, kai dalis faktų yra nutylima, o dalis faktų akcentuojama ir remiamasi į tai, kas yra naudinga.
Kitas dalykas, atsiminkime, kad prieš 10–12 metų, jei analizuosime gegužės 9 dienos minėjimą, pavyzdžiui, 2015, 2010 arba 2005 metais, Vakarų lyderiai atvykdavo į Maskvą. Tai buvo kompromiso su Putinu viena iš sudedamųjų dalių. Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos politiniai lyderiai, atvykę į Maskvą, lipdavo į mauzoliejų ir stovėjo šalia Rusijos lyderių taip lyg laimindami Rusijos istorinės atminties versiją.
<...> Tą versiją, kurią Putinas įpiršdavo Vakarų pasauliui, dalis lyderių vienaip ar kitaip priimdavo.
Rusija iki šiol stengdavosi visose buvusiose SSRS šalyse palaikyti šitą šventę, kodėl jos reikia Rusijai? Kad vietos rusakalbius patrauktų savo pusėn, o rusakalbių sutelkimo būdu ruošiama dirva galimai okupacijai, kaip kad buvo Ukrainoje? Tai yra Putinas niekada neatsisakė savo siekių vėl pavergti kažkada Sovietų jungą vilkusių tautų?
K. Zikaras: Rusijos visuomenės dalies, į kurios nuomonę įsiklauso režimas, ir galiausiai pačio režimo siekis pabėgti į XIX amžiaus tarptautinės politikos realybę. Tai iš esmės pademonstruoja, kad šitam režimui Rusijos žmonės leidžia valdyti valstybę ne tam, jog jie spręstų vidaus politikos problemas, bet tam, kad pasiektų svarbiausio tikslo – atkurtų Rusijos didybę ir ji sulauktų tos pagarbos, kuri jai, jų požiūriu,, yra derama.
Gerbti ją visi privalo todėl, nes Rusija išvadavo pasaulį nuo fašizmo. Šitas didžiojo tėvynės karo naratyvas yra šventas, sakralizuotas ir jis padeda nugalėti laiką – perkelti dabartį į praeitį.
Jau eilę metų leidžiami Rusijos užsienio reikalų ministerijos dokumentai, kurie vadinosi „Ataskaita apie žmogaus teisių pažeidimus ir nacizmo atgimimą pasaulyje“. Tai labai keisti dokumentai, kuriuose apžvelgiamos įvairios pasaulio šalys, didžiausią dėmesį skiriant būtent Vakarų valstybėms ir iš viso to išplaukia, kad neva Vakaruose atgimsta nacizmas, o Rusijos šventas uždavinys, dieviška misija – ginti pasaulį nuo to blogio.
Jie tapatindami nacistų įvaizdį su Vakarais, bando parodyti, kad tie patys fašistai vėl ateina į Rusiją ir vėl bando ją užpulti, žudyti rusus, todėl reikia eiti į kovą. Visa ta agresija politika reiškia, kad didysis tėvynės karas taip ir nepasibaigė, nes tie, kas kovojo prieš Sovietų Sąjungą, prieš Rusiją <...> – visi jie yra fašistai, nes jie kovojo prieš antihitlerines pajėgas.
Visą pokalbį išgirskite reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
