Tai buvo pirmosios žaidynės, vykusios po Sovietų sąjungos griūties, todėl sportininkams teko įveikti daugybę biurokratinių kliūčių, norint atstovauti Lietuvai. Judviejų galimybes sunkino tai, kad M. Drobiazko turėjo tik rusišką pasą, tačiau poros atkaklumas ir savalaikis vizitas Lozanoje leido jiems išvykti į išsvajotąjį Albervilį.
Ką apie šiandieninę situaciją, kai Lietuva nesuteikė šokėjo ant ledo Sauliaus Ambrulevičiaus partnerei amerikietei Alisoon Reed lietuviško paso mano legendinė čiuožėjų pora? Ir kaip vertina Paulinos bei Deivido galimybes Pekine?
Plačiau – specialiame žurnalisto Tautvydo Kubiliaus ir dailiojo čiuožimo komentatoriaus Vytauto Jasučio interviu iš olimpinės studijos.
Ar esate matę Lietuvą Pekine atstovausiančios dailiojo čiuožimo poros P. Ramanauskaitės ir D. Kizalos pasirodymų? Kokios prognozės dėl jų?
P. V: Gyvai jų čiuožimo mes nė karto nematėme, nuo to laiko kai jie sustojo į porą. Tiesiog jie treniruojasi užsienyje, daugiausiai Suomijoje, o mes dirbame ir gastroliuojame visame pasaulyje, todėl jų pasirodymus galėjome matyti tiktai per vaizdo įrašus. Kaip tokiai jaunai porai, kuri tik pradėjo savo karjerą čiuoždami kartu manome, kad jie atrodo labai neblogai ir per tokį trumpą laiką čiuožia labai neblogai. Kalbant apie jų perspektyvas olimpiadoje, tai jiems bus labai sunku, todėl kad jie Pekino olimpiadoje yra pati jauniausia, mažiausiai patyrusi pora ir tai vienos iš pirmųjų jų tarptautinių varžybų ir dar tokio rango. Aišku psichologiškai jiems bus labai sunku.
Margarita, jūs su Povilu kartu jau 34 metus. Daug olimpinių, o kuri iš jų jums buvo pati svarbiausia? Ką prisimenate apie tą pirmąją olimpiadą, kuomet jūs debiutavote su Povilu?
M. D: Tikriausiai pirmoji ir buvo pati svarbiausia. Nes būtent pirmoji olimpiada tapo postūmiu mūsų karjeroje. Jeigu ji būtų pasibaigusi nesėkme, tai toliau viskas būtų labai sudėtinga ir nelabai aišku, ar būtume tuomet jau patekę į antrąją. Tikriausiai, kad ne. Taigi, pirmoji olimpiada buvo labai svarbi, labai daug kas išvis abejojo, ką mes ten galėsime parodyti, nes mes buvome visiškai nepasiruošę dideliems turnyrams tuo metu, ir visiškai neturėjome galimybių ruoštis.
Ruošėmės iš esmės masinio susibūrimo vietose, lauke. Todėl tai, kad mes ten, taip sakant, neprisidarėme gėdos, išvydus save, būtent mūsų porą užsklandoje pertraukos metu, tik tuomet atlėgo visi mano kompleksai ir aš galvoju: „Viskas, kažkaip prašokome, galima bandyti kažką toliau“. Labai gerai, kad taip nutiko, nes kitaip būtų…
O norėjosi grįžti po pirmos olimpiados dar sykį ant olimpinio ledo? Po pirmų olimpinių, ar buvo jausmas, kad norite dar sykį pabandyti savo pojūčius, parodyti pasauliui, kokia yra pora iš Lietuvos?
M.D: Jeigu teisybę sakyti, tai aš negalvojau apie olimpiadą. Aš negaliu pasakyti, kad man olimpiada yra kažkuo svarbesnė už tą patį pasaulio čempionatą. Mes atvykstame, matome tuos pačius oponentus, viskas taip pat, tik paraleliai dar varžosi kitos sporto šakos. Tačiau aš manau, kad dailiojo čiuožimo pasirodymai pasaulio ir Europos čempionatuose yra labiau sąžiningi negu olimpinėse žaidynėse. Nes ten bent jau teisėjai parenkami traukiant burtus, o ne žinoma iš anksto, kaip olimpinėse, jau prieš metus. Tokiu atveju visi gali, dar likus pusmečiui, su teisėjais susitarinėti. Todėl olimpiada man buvo toks turnyras, visada labai sudėtingas... Tačiau tai yra laikoma dideliu įvertinimu, todėl privalėjome važiuoti, privalėjome dalyvauti, o rezultatai buvo net geresni negu pasaulio ar Europos čempionate.
Bet jūsų nuomone, ar dabartinės tendencijos teisėjavime yra pasistumėjusios į priekį, nes tokį vaizdą dabar galima susidaryti?
P. V: Taip, tas postūmis be abejonės yra, teisėjaujama labiau objektyviau ir dabar jau tokių dalykų, kokie buvo daromi, tais laikais, kai mes čiuožėme ir buvo galima daryti tokius fokusus, ką darė teisėjai, jau nebedaro. Bet vis tiek yra žmogiškasis faktorius ir kaip ten bebūtų, kiek kompiuterizuotų visus elementus, vis tiek teisėjų brigada, kiekvienas teisėjas turi įvertinti porą, nuo -3 iki +5 ir prasideda truputį žaidimai.
M. D: Su tokiais kritimais likti toje pačioje vietoje dabar jau neįmanoma.
Margarita, jūsų nuomone, po jūsų pasirodymo Solt Leik Sityje, kuriame jūs su Povilu užėmėte 5-ąją vietą, ir tai vis dar yra geriausias Lietuvos sportininkų pasirodymas. Kodėl taip yra, kas ne taip su lietuvišku sportu, kad praėjo 20 metų, o 5-oji vieta yra mūsų geriausias rezultatas?
M. D: Na, supraskite, kad mūsų sporto šakoje nėra daug disciplinų ir mes galėtume išlošti medalį kažkurioje vienoje iš jų. Mes visiems turime vieną aukso, vieną sidabro ir vieną bronzos medalį.
Šiandien kaip tik baigė trumpąją programą „berniukai“ ir rusų dailiojo čiuožimo atstovai. Patys geriausi. Aukščiausia vieta – 7-oji, tuomet 15-a ir dvidešimt kažkelinta. Ir tai yra Rusija, kuri investuoja beprotiškus pinigus rengiant savo sportininkus, kur čiuožykla yra kiekviename kaime, kur visur aplink vien sporto bazės, kur gyvena 140 mln. žmonių. Tai įsivaizduokite, kiek žmonių užsiima dailiuoju čiuožimu. Ir, apskritai, dailiojo čiuožimo populiarizavimas čia beprotiškas, todėl čia ir dirbame tiek metų, nenusiimant pačiūžų.
O geriausias rezultatas – 7 vieta. Todėl aš manau, kad Sauliaus su Allison 8-oji vieta Europos čempionate šiais metais Lietuvai, kuomet didžiosios valstybės net negali prasiveržti iki pjedestalo, yra tiesiog milžiniškas pasiekimas. Yra Kanada, Amerika, Prancūzija, Italija. O čia Lietuva ateina ir sako, kad duokit mums medalį. Man atrodo, kad Lietuvai ir į dešimtuką patekti jau būtų labai gerai. O jeigu kažkam dar pavyktų ir medalį kokį iškovoti, pratęsti tradicijas, kurias mes kažkaip pradėjome dailiajame čiuožime, tai būtų išvis kažkoks stebuklas.
Povilai, žinote, kad vieni už, kiti prieš pilietybių dalinimą. Vieni kalba, kad Lietuvos įstatymai, Konstitucija apriboja Lietuvos prezidentą. Kiti kalba taip, kaip būtent kalba Margarita, kad norint šitoje sporto šakoje tobulėti, eiti į priekį, siekti rezultatų, tu negali užsiauginti per keleta metų ir merginą ir vaikiną, kad jie šoktų nuostabiai poroje. Jūs esate pasakęs Povilai, kad ne šokėjai turi prašyti, o Lietuva turi jų prašyti, kad atstovautų Lietuvai. Kuo grindžiate šią poziciją?
P. V: Aš manau, kad čia yra daug faktorių ir vienas iš tokių faktorių yra olimpiniai įstatymai. Kodėl jie iki šiol yra tokie man sunku pasakyti, todėl kad pagal olimpinius įstatymus olimpiadoje gali dalyvauti tiktai šalies piliečiai. Kitose varžybose, kaip Europos ar Pasaulio čempionatai, nėra tokių įstatymų, kad šalį gali atstovauti tiktai šalies piliečiai ir todėl su tuo nėra jokių problemų. Ir būtent dėl to, kadangi dabar pasaulis yra labai atviras, žmonės daug keliauja, daug bendrauja, ieško porų ne tiktai lietuvis Lietuvoje ar lenkas Lenkijoje, bet jeigu lenkas pabando gerą partnerę JAV ir šoka su amerikiete, prancūzas pabando gerai tinkančią partnerę iš Rusijos, stoja į porą ir tampa olimpinais čempionais už 5-6 metų nuo pradėjimo čiuožti ir čia tokie istoriniai faktai.
Todėl žmonės drąsiai ieško sau partnerių visame pasaulyje, nes dabar viskas labai atvira, visi keliauja, visi turi internetą ir ryšio galimybes žiūrėti vaizdo įrašus, todėl formuojasi pačios geriausios poros, kad partneris ir partnerė atitiktų vienas kitą emociškai, pagal ūgį, pagal svorį, pagal charakterį ir tai yra normalu.
Dailiajame čiuožime, jeigu dabar pasižiūrėsite į Pasaulio ir Europos čempionatus, į jų protokolus, tai ypatingai šokiuose ant ledo pusė porų dalyvaujančių tų čempionatų finaluose yra mišrios poros, kuriose vienas žmogus yra vienos šalies pilietis, kitas kitos šalies pilietis.
Tai, kad Lietuvoje susidarė tokia situacija, kad lietuvaitis Saulius Ambrulevičius 23-ejus metus savo gyvenimo paskyręs sportui, paskyręs Lietuvai, Lietuvos garsinimui, šešis metus atstovaujantis su A. Reed Lietuvą pačiuose didžiausiuose pasaulio varžybose, iškovojęs aštuntą vietą Europos čempionate šiais metais ir po visų šitų istorijų pasakyti, kad A. Reed yra nenusipelniusi Lietuvai, kurios visa šeima šitiek metų finansuoja jų porą, jų poros treniravimąsi, dalyvavimą varžybose, kuri išmoko lietuviškai kalbėti, kuri važinėja į Lietuvą pastoviai, kuri myli Lietuvą...
Pasakyti, kad jinai yra neverta gauti Lietuvos pilietybės, kad atstovauti Lietuvą, man tai yra absurdas ir man gėda už tuos žmones, kurie šitaip žiauriai žiūri į viską per įstatymų prizmę. O ne pagal žmogiškąjį faktorių. Mes visi stebintys šį sportą turime šiai merginai nusilenkti ir pasakyti „Ačiū tau Allison, kad taip gražiai šitiek metų garsinai Lietuvos vardą“. O dabar tik tenka atsiprašyti jos, jos šeimos, nes man jos vietoje įsivaizduoju kaip turėtų būti skaudu ir jai aišku yra skaudu. <...> Kokia bus Lietuvos sporto ateitis, jeigu taip žiūrima į žmones, kurie aukojasi Lietuvai, kurie atiduoda savo sveikatą, kad Lietuvos himnas skambėtų varžybose.
Margarita, Jūs taip pat buvote panašioje situacijoje, kaip ir A. Reed. Iš pradžių Lietuva, ar biurokratai, nenorėjo jums suteikti Lietuvos pilietybės. Koks tai buvo jausmas, suprantu, kad buvo sunku, bet apie ką tuo metu galvojote? Kad svajonė šokti su Povilu išnyks?
M. D: Tiesą pasakius aš stengiausi išvis atsiriboti nuo šių klausimų ir tiesiog paskirti visą save treniruočių procesui, nes jei dar apie tai galvoti, tai išvis jokių nervų neužteks. Sąžiningai pasakysiu: kai atvažiuoji atstovauti Lietuvą į dideles varžybas, tai jauti labai mažai palaikymo. Tu faktiškai neturi komandos, kaip kitos poros, tu jautiesi faktiškai vienas ir už save kovoji. Tai, kai tu nejauti palaikymo ir savo šalyje, jauti, kad ir ten dar nesi reikalingas, tai yra labai labai sunku. Todėl aš stengiausi atsiriboti nuo visų šių minčių ir galvojau: gerai, jeigu neduos pilietybės, aš bandysiu laimėti finalinį Europos čempionatą. Kitaip paprasčiausiai nebus kada treniruotis. Kiek laiko mes trankėmės po visokius olimpinius komitetus ir institucijas, skraidėm į Lietuvą vietoje treniruočių, kažkur ten vaikščiojom, važinėjom, kažkokiais niekais užsiiminėti...
Rusijoje tokiais atvejais klausiama: kas kaltas ir ką daryti? Kokį sprendimą jūs matote iš Maskvos?
P. D: Aš matau kaip vieną iš sprendimų tokį, kad jūs dabar mus kalbinate, o mes dalinamės savo mintimis. Tai yra galimybė išsakyti savo nuomonę tiems žmonėms, kurie priėmė tokius sprendimus. Galbūt jie irgi pasižiūrės šitą reportažą, pagalvos ir įvertins dar kartelį savo poelgius, ir ateityje jeigu jie atsidurs tokioje padėtyje, kada vėl reikės priimti kažkokius sprendimus, tada jie gerai pagalvos ir pasitars su tais žmonėmis, kurie atiduoda savo gyvenimą sportui, sporto pasiekimams ir Lietuvos atstovavimui pasaulinėje arenoje. Lietuva turi galvoti apie tai, kad didysis sportas tai yra kiekvienos šalies atstovavimas tarptautinėje arenoje. Tai yra šalies prestižas ir apie jį nereikia užmiršti ir patiki viską likimo valiai.
Margarita, žinome, kad atliekate vieną pagrindinių vaidmenų Tatjanos Navkos šou. Pasidalinkite, kaip gyvenate, ką darote, ar ilgam Povilas išeina iš namų… Jeigu rimčiau, tai papasakokite apie šou su Tatjana Navka, ką jūs ten vaidinate?
M. D: Paskutiniame Tatjanos vaidinime aš atlieku juodosios gulbės vaidmenį „Gulbių ežeras“ pasirodyme. Ir aš manau, kad man labai pasisekė, nes tai nėra mano pirmasis pagrindinis vaidmuo, buvo įspūdingas pasirodymas „Carmen“, daugybė nuostabių vaidmenų Tatjanos Navkos šou. Tačiau, kodėl tik apie mane? Povilas taip pat turėjo daug vaidmenų pas Tatjaną Navką. Mes labai ilgimės mūsų šou Lietuvoje, kurio dėl pandemijos labai ilgai nebuvo. Mes labai tikimės, kad jau šių metų gruodį atvyksime su savo pasirodymu ir, tikiuosi, kad žiūrovai mūsų taip pat pasiilgo per tuos du metus.
Povilai jūs stebėjote Pasaulio čempionatą ir man teko garbė jį komentuoti. Pasaulio čempionate pamatysime Alison ir Saulių ir jūs labai daug prisidėjote prie jų programos. Aš labai matau daug jūsų Povilai ir jūsų Margarita jų laisvojoje programoje. Taip buvo iš anksto suplanuota, ar netyčia išėjo? Nes tai matyti neginkluota akimi, lyg ne Saulius ir Allison ant ledo, o Povilas ir Margarita?
M. D: Aš norėčiau, kad to matytųsi dar daugiau. Aišku mes stengėmės atiduoti jiems dalelę savęs. Vėliau jie dirbo, aišku, savaip ir buvo perdaroma. Mes neturėjome galimybių dirbti su jais visą laiką. Ačiū Dievui, kad tai išvis matosi, jeigu Jūs taip teigiate, kad kažkiek mūsų matyti jų pasirodymuose. Tai juk yra gerai, gal kažkiek priartėja ir prie mūsų rezultatų.
P. D: Taip kad Allison ir Sauliui mes linkime pačios didžiausios sėkmės Pasaulio čempionate. Tegul tas liūdesys dėl olimpiados kuo greičiau praeina, nieko nepadarysi, tai jau praeitas etapas, tegul apie jį užmiršta, galbūt jie dar ras savyje jėgų nugyventi iki sekančios olimpiados, o Lietuvos funkcionieriai suras savyje išminties pasielgti kitaip, negu jie pasielgė šiais metais.
Visą interviu su P. Vanagu ir M. Drobiazko žiūrėkite specialioje olimpinėje laidoje „Pekinas 2022“, nuo 8 minutės.
