Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ L. Boguševičius aiškino, kad verslininkai patys turi prisiimti atsakomybę už laiku nepriimtus ir neteisingus sprendimus.
Laurynai, ar tiesa, kad ne visi verslininkai pritaria, jog jiems turėtų padėti valdžia? Jie sako, kad ne visus verslininkus reikia remti, arba – verslo iš viso nereikia remti?
Mes apie tai diskutuojame lyg čia būtų įvykusi didelė nelaimė ir dabar reikia gelbėti. Manau, kad visos diskusijos pradžioje reikėtų apsibrėžti ir pripažinti, jog prieš metus, du ar keturis – visi verslai, kurie dabar prašo pagalbos, priėmė sprendimą lošti, spėti ir žaisti kainų loterijoje.
Jie patys priėmė šitą sprendimą ir pralošė. Po to, kai jie šitą ruletę pralošė, jie prašo valstybės pagalbos.
Bet ar tai galima pavadinti rulete?
Taip, galima, nes pasižiūrėjus matosi, kad yra krūva verslų, kurie šios ruletės nežaidė, fiksavo kainas, su tiekėjais rašė sutartis, kurios tuo metu atrodė daug brangesnės negu jie mokėtojo tuo metu, bet jie laimėjo.
Rulete vadiname biržos kainas?
Taip, jie pasirinko ruletę, nes, kaip matome, biržos kaina ne visada gali būti tokia puiki. Jie pasirinko lošti, nors tikrai žinau, kad tiek „Elektrum“, tiek „Ignitis“ ėjo per verslus, didelius ir mažus, sakė, jog brangs ir jog reikia fiksuotis.
Įspėjo, kad bus didžiulės kainos?
Jie perspėjo, kad galimai prasidės karas, jog ekonomika nėra stabili, jog elektros kainos kils, gali būti pabrangimas. Didžioji dalis verslininkų visoms ėjusios įmonėms sakė, kad nejuokintų, elektra niekada nebrango ir nebrangs, todėl jiems nieko nereikia.
Labai geras pavyzdys yra „Elektrum“, kurie prieš kelis metus ėjo visiems ir siūlė savo lėšomis, be jokių paskolų įvesti saulės elektrines, jas pastatyti jų teritorijoje arba ant stogų ir susitarti dėl fiksuotos kainos. Tokiu atveju verslininkai būtų saugūs, naudotų saulės elektrines ir šiai dienai biržos kainos neturėtų jiems jokios įtakos.
Bet juk tuo metu būtų reikėję mokėti brangiau.
Taip, truputėlį brangiau, bet tai būtų fiksuota kaina ir ta fiksuota kaina šiandien būtų 6, 7 ar, kai kuriais atvejais, 10 kartų mažesnė už dabartinę biržos kainą. Reikėtų sutarti, kad verslininkai lošė, pralošė ir dabar jau prašo valstybės paramos. Tai žinote, čia kaip kazino, jei žaidi ruletę ir praloši žetonus, tai kažkaip negražu krupjė prašyti dar žetonų.
Gal be pagalbos verslai nebankrutuos?
2008 metais, kai Amerikoje buvo krizė, automobilių gamintojai skrido pas valstybės iždo sekretorius prašyti paramos. Sekretorius jiems pasakė: žinote, ką, vyrai, nu gal galėjote ne visi su privačiais lėktuvais atskristi į susitikimą?
Aš šiandien greitai pasižiūrėjau, kad 11 gamybinių įmonių turi automobilių už 2,4 milijono eurų. Tai ketvirtis milijono už automobilį, tai ar jums normalu vaikščioti ir prašyti valstybės paskolos? Aš pats turiu verslą ir pirmas dalykas, kurį padaryčiau, atsisakyčiau visos prabangos, kurios man nereikia, jei norėčiau gelbėti savo verslą.
<...> Su visa pagarba, taip neturėtų būti. Aš už tai, kad verslas dirbtų ir uždirbtų, tame nėra nieko blogo, kad verslininkas sunkiai dirbęs nusipirko brangų daiktą, bet, man atrodo, kad nekorektiška, moraliai neteisinga atvažiuoti su automobiliu, kuris kainuoja ketvirtį milijono ir prašyti paramos sumokėti elektros sąskaitą.
Visą pokalbį išgirskite laidoje, esančioje straipsnio pradžioje.
Nuomuojuos prabangų būstą, bet sąžinė neleidžia skųstis, kad kažkas brangsta, ir kompensacijų niekad neprašau.
