Kūrinio sumanytojai ir svariai prisidėję prie jo gimimo pasidalino, ką išgyveno tomis dienomis ir kaip buvo kuriama ši daina ir įrašai.
Virgis Stakėnas grįžta į visiškai pasikeitusią ir atsinaujinusią Šiaulių kultūros centro studiją, kurioje kelios dienos po 1991-ųjų sausio 13-osios kartu su bendraminčiais kūrė dabar jau tris dešimtmečius skambančią dainą.
„Veiksmas vyko ten pat vietoje, kūryba vyko ten pat vietoje. Ir man pasakė, tu būsi čia, kalbėsi tą, dainuosi tą, aš su viskuo sutikau ir labai didžiuojuosi, kad tos trys sekundės, kuriose aš esu ekrane, yra man labai svarbus gyvenimo įvykis“, – pasakoja muzikantas Virgis Stakėnas.
Šiaulių muzikantus subūrė tuometis Tango studijos vadovas Aurelijus Silkinis. Jų ir kviesti nereikėjo, tuo metu ir patys muzikantai stengėsi būti arčiau bendraminčių, draugų. Susirinkę praleido kone dvi paras.
„Tokia vienybė, toks visų vieningumas, taip gražiai mes dirbom ir miegojom vietoj. Skaitykim, gyvenom mes ten. Gyvenom ir kūrėm, ir tas bendras darbas, taip fainiai aš prisimenu – nebūna tokių dalykų dabar“, – prisimena muzikantas Rolandas Janušas.
„Tada dar buvo rūkoma, tai jo, buvom prisirūkę ir dvi paras aš neišėjau“, – kalba garso režisierius Artūras Šidlauskas.
Dainos žodžių ir muzikos autoriai sako, kad pati daina gimė iš to ore tvyrojusio chaoso, susimaišiusio euforijos ir baimės jausmo, lydimo vilties.
„Iš niekur, viskas iš niekur. Man tai buvo keista patirtis. Kai rašai muziką, turi gimti kažkas. Ateiti, subrandinti. O visi murma, kažkas kažkur kažkaip ir tau turi atkeliauti“, – sako muzikos autorius Aurelijus Ščiuka.
„Kūryba taip liejasi, be jokių stabdžių. O galvoji čia taip. Be jokių išskaičiavimų, be nieko. Tai buvo tiesiog momentinis kūrybinis pliūpsnis, galima pasakyti. Na aš tą jausmą atsimenu“, – pasakoja teksto autorius Paulius Arlauskas.
Tuo metu trūko techninių galimybių viską padaryti kokybiškai. Tačiau nugalėjo entuziazmas.
„Jie stovėjo visi ten už lango, prie vieno mikrofono, ir vienas paskui kitą dainavo. Kurio ateina partija, tas sudainuoja, kitas prieina prie mikrofono. Žodžiu, taip ir įrašėm į vieną takelį praktiškai viską. Paskui dar vienas takelis liko chorams“, – sako A. Šidlauskas.
„Tada mes dirbome kuo galėjome, mes įrašinėjome vaizdo klipą į buitinį videomagnetofoną, dėdami vaizdą ant vaizdo, todėl išplaukusi kokybė. Bet siela, kuri ten buvo, jos negalima sumeluoti“, – pasakoja V. Stakėnas.
Muzikantai ir dabar pasakodami apie tų dienų įvykius neslepia emocijų.
„Vibracija buvo tokia ypatinga, ko turbūt nesu patyręs niekada gyvenime. Jautiesi visų vienybė“, – prisimena P. Arlauskas.
„Aš pašiurpęs buvau, aš išvis pašiurpęs buvau nuo viso to. Supranti, tu sėdi, gaudai tą visą informaciją. Man šiurpai ir dabar eina, pamenu. Eik tu sau“, – kalba A. Ščiuka.
„Kažkodėl man daugiau prisimena, kad mes nakties metu dirbome. Aš tada neįsivaizdavau, tiesiog gražus kūrybinis procesas vyko. Tie įvykiai, aišku, viskas taip sukosi, kad išaugs į tokį gražų darbą, gražų kūrinį aš tada nesupratau tiesiog“, – sako R. Janušas.
Per tris dešimtmečius šią dainą perdainavo daug Lietuvos muzikantų, ji patenka į dainuojančios revoliucijos muzikos aukso fondą.
