Į Lietuvą atsikraustęs britas gyvenamojo būsto nepatogumų nesureikšmina, nors prisipažįsta, kad yra pratęs gyventi žymiai patogiau.
Dzūkijoje įsigijo apleistą sodybą
Simonas džiaugiasi, kad Alytaus rajone jam pavyko nusipirkti būstą vaizdingoje vietovėje už keliasdešimt kartų mažesnę kainą nei Londone. Ši vieta jį taip užbūrė savo gamtos grožiu, kad jis akimirksniu užsimanė pasinerti į visiškai iki tol jam nepažintą sritį – ūkininkavimą.
„Ieškojome vietos, kur galėtume vasarą per atostogas gyventi savaitgaliais ir atsitiktinai atradome šią sodybą. Tad pradėjome galvoti, ką galėtume daryti su šia žeme, kuri iš esmės buvo palikta likimo valiai. Internete pradėjau domėtis naujo stiliaus ūkininkavimu, sukuriančiu aukštos kokybės maistą. Tokį, kurį galime užsiauginti nenaikindami planetos. Pagalvojau, kad tai kaip tik man, nes visuomet stengiausi sveikai maitintis, gaminti ir valgyti kokybišką maistą. Tokie produktai dažniausiai atkeliauja iš viso pasaulio, o tai nėra tvaru“, – pasakojo Simonas, kuris su žmona Jūrate savo ūkiui davė „Lizdų ūkio“ vardą.
Postūmiu tapo pandemija
Užkrečiančio optimizmo ir entuziazmo nestokojantis britas neslepia, kad pasinerti į ūkininkavimą jį pastūmėjo ir užsitęsusi pandemija.
„Kovidas tapo dideliu postūmiu, nes Anglijoje nuėjus į parduotuvę pamatai tuščias lentynas, todėl nusprendėme, kad šiame ūkyje galėtume visa tai susikurti. Pradėjau domėtis ir internete radau žmonių, kurie kuria mažus atsinaujinančius ūkius, išauginančius aukštos kokybės maisto sau, taip pat vietos bendruomenėms“, – kalbėjo jis.
Pradėjus domėtis internete apie ūkininkavimą, Simonui priimtiniausias pasirodė atsinaujinantis ūkis, o tokie kuriami visame pasaulyje nuo Australijos iki JAV. Pagrindinis tokio ūkininkavimo principas – sveikas ir turtingas dirvožemis, jo atstatymas.
Šeimininko vizijoje – vietinė skerdykla ir edukacinės programos
Itališkų šaknų turintis britas planuoja, kad pirmais metais toks ūkis galėtų atnešti 10-20 tūkst. eurų pajamų.
„Planuojame padidinti broilerių skaičių, tačiau prieš tai turime susikurti infrastruktūrą, čia statysime savo skerdyklą. Tokiu būdu viščiukų nereikės niekur vežti, skersime čia juos vietoje, tai sumažins išlaidas. Be to, žmonės galės matyti, kaip ką darome. Polietileniniame šiltnamyje žiemą laikysime vištas dedekles, vasarą jos išeis į lauką ir gyvens mobiliuose nameliuose. Manau, kad padidinsime jų skaičių iki maždaug 400 pirmais metais, – neslėpė jis, o kitoje ūkio pusėje britas planuoja pastatyti pastatus, kuriuose ves edukacines programas. – Noriu, kad jaunoji karta ateitų, mokystųsi ir išbandytų čia save“.
Simonas kuo toliau veja mintis apie tai, kad jam šis projektas gali nepasisekti. Jis tvirtai tiki, kad per penkerius metus šis ūkis pasikeis neatpažįstamai.
Tuo tarpu Jūratė viliasi, kad su laiku čia atsikels gyventi ir daugiau jaunų šeimų.
„Būtų labai smagu, kad čia būtų daugiau tų žmonių, bendraminčių, draugų. Kartu tai būtų kaip gyvenimo būdas ir gyvenimas, ne tik darbas. Norėčiau, kad būtų didesnė bendruomenė čia“, – savo svajonę atskleidė Jūratė.
Visą Simono ir Jūratės pasakojimą apie jų planus ir įsigytą seną sodybą žiūrėkite reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
Laidą „Svajonių ūkis“ žiūrėkite šeštadieniais 9.00 val. per TV3.
VISĄ LAIDĄ RASITE:
