O juk ten ir lašišos neršia, ir kitos žuvys gyvena, ir jas žvejai meškerioja, ir sugautu laimikiu vaišinasi. „Skoniu nesiskiria, be abejonės, o ten ta mikrobiologija, žinote, taigi mes ne chemikai ir ne biologai“, – kalba žvejys Algimantas.
Vyras džiaugiasi, kad žuvis bent žibalu nesmirdi, kaip sovietų laikais. Bet ir mikroplastikas jiems nėra svetima tema.
„Na, žinai, kad nesijaudinam, tai keista pasakyti. Jaudinamės dėl visko. Teršalas yra teršalas – nesvarbu koks jis bebūtų“, – sako Algimantas.
Tik mikroplastiko neužuosi ir plika akimi nepamatysi, kaip, tarkime, daiktų, kurie irdami jį palieka.
Pirmą kartą mikroplastiko kiekį mūsų upėse suskaičiuoti užsimoję Fizinių ir technologijos mokslų centro mokslininkai ištyrė Vilnią, Nerį ir Žalesos upę.
„Ir mes buvome ganėtinai nustebę pamatę, kad Vilnelėje labai daug mikroplastiko dalelių, kurios iki 40 mikrometrų. Jei kalbėti skaičiais – tai būtų tūkstančiai. Jei kalbėti apie didesnes daleles, tai jų šiek tiek mažiau – apie 100 dalelių viename litre“, – aiškina Aplinkotyros skyriaus vadovė dr. Steigvilė Byčenkienė.
Neryje ir Žalesoje mikroplastiko mokslininkai aptiko mažiau. Bet ženklas aiškus – mikroplastikas ne tolima problema – jis ne tik jūrose ir vandenynuose. Ir jis pakliūva į lietuvių organizmus, ir juose kaupiasi.
„Kuo smulkesnė dalelė, tuo giliau ji gali pakliūti į organizmą ir būti išnešiojama per kraujotakos sistemą, ir sustoti kažkokiame konkrečiame organe. Ir toliau jau tik nuo jos elgsenos, gal cheminės sudėties priklausys ilgalaikis poveikis“, – teigia S. Byčenkienė.
„Galų gale plastiko dalelės atsiskiria ir mums geriant vandenį iš plastikinių buteliukų. Ir yra paskaičiuota, kad kiekvienas žmogus per savaitę į savo organizmą vienu ar kitu būdu įsileidžia apie 5 g plastiko. Tai yra lygu vienai banko kortelei ar vienam plastikinio butelio kamšteliui“, – kalba Žaliosios politikos instituto direktoriaus pavaduotoja Ieva Budraitė.
Ar kas savaitę suvalgomi keli gramai plastiko mums kenkia ir kaip – pasaulio mokslininkai dar neturi vieningo atsakymo. Džiugina nebent tai, kad didžioji dalis mikroplastiko nesuvirškinta pasišalina iš žmogaus organizmo.
„Bet mes žinodami ir vertindami pagal kitas medžiagas, kurios dedamos į plastiką: pavyzdžiui, ftalatai arba anksčiau buvo labai daug naudojama bisofenolio – tokio priedo, kuris kasos kvitų popieriuje buvo naudojamas. Ftalatai dedami į plastikus tam, kad jie būtų lankstesni. Tai visos šitos medžiagos yra toksiškos. Ir jos iš principo sutrikdo ir kvėpavimo takų sistemas, ir virškinimo, ir net reprodukcijos, ir kenkia žmonių vaisingumui“, – sako I. Budaraitė.
O kai kuriems jūrų ir vandenynų gyventojams mikroplastikas jau tampa dažnu patiekalu. Įspūdingus vaizdus prieš kelerius metus išplatino norvegų aplinkosaugininkai. Nufilmuoti ultravioletiniuose spinduliuose švytinčias, įvairaus planktono organizmais keliaujančias mikroplastiko daleles jiems padėjo kolegos Didžiojoje Britanijoje. Aplinkosaugininkai sako, kad mikroplastikas planktonui jau tampa greitu nesveiku maistu, o tai, ką suvalgo planktonas – galiausiai suvalgome ir mes.
O Klaipėdos pakrantėje, panašu, galima ne tik gintarų, bet ir plastiko „lobių“ pasirinkti. Būtent į jūras ir vandenynus galiausiai ir suteka šiukšlės iš užterštų upių. Klaipėdos universiteto mokslininkai prieš porą metų jau ieškojo Baltijos jūros ir Kuršių marių vandenyje mikroplastiko – rado. Daugiausia, anot mokslininkų, jie randa mikroplaušo – tai sintetinių audinių liekanos, mikroskopiniai siūleliai, į aplinką patenkantys, tarkime, po sintetinių drabužių skalbimo.
„Mums tiesioginės grėsmės neturi. Tačiau kalbant apie smulkesnę gyvūniją, jūrinę gyvūniją – yra ilgalaikė grėsmė, kad tie gyvūnai, kurie juos praryja arba kažkaip įtraukia filtruodami vandenį į savo organizmą – ilgainiui gali būti veikiami tų cheminių medžiagų, kurios yra naudojamos gaminant šitą dirbtinį polimerą. Ir tada mes galime turėti šiokią tokią ir galbūt populiacinę grėsmę jūros gyvūnijai“, – įsitikinęs Jūros tyrimų instituto mokslininkas dr. Arūnas Balčiūnas.
Saugoti gamtą ir gyvybę mokslininkas ragina dėvint natūralius drabužius, naudojant natūralius produktus ir, žinoma, neteršiant. O kad taršos mūsų upėse dar, deja, gausu, parodė ir neseniai įvykusi Cedrono upelio švarinimo akcija. Aplinkosaugininkai iš nedidelės upės atkarpos ištraukė kone toną šiukšlių. Daugiausia automobilių padangų.
