Metų pradžioje į pro sostinę tekančią Nerį iš greta esančių įmonių šulinių kartu su valytomis nuotėkomis plaukė štai tokie kiekiai susikaupusių plastiko dalelių. Paaiškėjo, kad šie taršalai į aplinką pateko per vandentvarką. Tuomet „Vilniaus Vandenys“ kalbėjo, kad tokių smulkių plastiko šiukšlių sugaudyti jų valymo įrenginiai paprasčiausiai negali, mat nėra tam pritaikytos infrastruktūros ir technologijų.
Dabar nuotekas tvarkančioms bendrovėms dar vienas inspektorių smūgis. Aplinkos apsaugos departamentas paskaičiavo, kad vandentvarkos įmonės turi sumokėti daugiau nei 10 milijonų eurų taršos mokesčių už jau esą valytose nuotekose esančias, plika akimi nematomas daleles – ftalatus.
Tai cheminė medžiaga skirta minkštinti ir skaidrinti plastiką. Jos yra ir plastikiniuose buteliukuose, maisto pakuotėse, buitinės chemijos produktuose.
„Vilniaus vandenų“ direktorius Marius Švaikauskas stebisi institucijų sankcijomis, mat iki šiol ftalatai, esą, net neįtraukti į taršos leidimus. Ir nors pramonės įmones, kurios šias medžiagas išleidžia į nuotekų sistemą, prižiūrėti teoriškai galima, sukontroliuoti kiek ir kokių ftalatų į nuotėkas paleidžia buitiniai vartotojai – tai yra paprasti žmonės sukontroliuoti, esą neįmanoma. Tiesa jis tikina, kad ftalatai per „Vilniaus vandenis“ patenka į aplinką, bet ne į gyventojų geriamąjį vandenį.
„Už tai, kad tu nedeklaravai šio teršalo, tu už jį nesumokėjai, nors kaip ir minėjau, iki 2019 metų nebuvo jokios politikos nustatyta, kad už šį teršalą reikia mokėti. Mes jį stebėjome, įtraukėme į monitoringo programą ir teikėme duomenis, kokia yra koncentracija. Ir dabar vieną dieną pasako, kad jūs turite sumokėti už 2014-2019 metus ir išstatomos kaip sąskaitėlės“, – sako „Vilniaus Vandenų” direktorius Marius Švaikauskas.
Dalis vandentvarkos įmonių, kurioms gresia baudos arba kitaip tariant papildomi mokesčiai už ftalatus, aplinkosaugininkų sprendimus apskundė teismui, o dalis dar žada tai padaryti. „Vilniaus vandenų“ gamybos direktoriui Tadui Kazlauskui tokios sankcijos atrodo keistos. Pasak jo, baudžiama už tai, ko neįmanoma sutvarkyti, mat tokios technologijos, kurios gebėtų ftalatus sutvarkyti nė neišrastos. O jei šių medžiagų kontrolė būtų aiškiai reglamentuota, nes anksčiau jų taršos parametrų niekas nekontroliavo, būtų pritaikyti apribojimai įmonėms, kurios tuos ftalatus išleidžia.
„Kas papuola čia – eina kiaurai. Dalinis išvalymas gali būti tiek, kiek su dumblu susigeria, kiek ant grotų su betkokiomis šiukšlėmis ar maisto likučiais susigeria, tiek tu sugaudai. Bet didžioji masė, tas skystime ištirpęs ftalatas tiesiog eina kiaurai“, – pasakoja gamybas direktorius Tadas Kazlauskas.
Pagal Europos Sąjungos direktyvą, ftalatų aplinkoje turėtų nelikti iki 2033 metų. Dalis Vakarų Europos valstybių intensyviai investuoja tiek į mokslines studijas kaip juos išvalyti, tiek naująsias technologijas.
Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika tikina, kad ir Lietuvoje tam būtų skiriama lėšų, tačiau su valdžia vandentvarkos įmonės, esą, apie tai net nediskutuoja. Pasak ministro, įmonės turėtų griežčiau kontroliuoti savo klientus.
„Kiekviena įmonė turi sutartis su įmonėmis, kurios išleidžia nuotekas ir tikriausiai pirmiausia reikėtų kontroliuoti sutartimis, kad ta įmonė, kuri išleidžia nuotekas į bendrą nuotekų sistemą, kad prisiima atsakomybę už tas nuotekas, kurias išleidžia“, – teigia ministras Kęstutis Mažeika.
Pasak Vilniaus universiteto chemijos fakulteto profesoriaus Albino Žilinsko, šie rūgščių junginiai patekę į aplinką, pirmiausiai gali pakenkti mažiesiems vandens organizmams, tad vėliau ftalatų galima aptikti ir žuvyje.
„Jos yra nuodingos, kaip taisyklė, vandens gyvūnams. Ypač mikroorganizmams. Planktoną nuodija. O žmonėms, kuomet biosintezės metu papuola į vidų, gaunasi junginiai panašūs į hormonus, steroidus. Ir jie kenkia sistemai“, – kalbėjo chemikas Albinas Žilinskas.
Nors nedidelėmis dozėmis ftalatai nėra itin pavojingi, laikui einant jie gali sutrikdyti žmogaus medžiagų apykaitą, silpninti imuninę sistemą, paveikti kepenis. Ypač ftalatai pavojingi vaikams ir nėščiosioms.
Tad mokslininkai pataria vartoti ne tik kuo mažiau gėrimų ir maisto produktų plastiko pakuotėse, bet ir nepirkti mažiesims plastikinių žaislų, mat šios medžiagos į kūną gali patekti ir per kvėpavimo takus. Taip pat rekomenduojama plastikinių daiktų nelaikyti šiltai.
