Daiva, esi patyrusi įvairių lūžių gyvenime, bet vieną jų – net po 17 metų – vis dar puikiai atsimeni. Kas tai per lūžis ir kodėl jis toks svarbus?
Man kone esminiu gyvenimo lūžiu tapo dukters gimimas. Aišku, kiekvienai mamai pirmo vaiko gimimas yra ypatingas įvykis, tačiau mano Adelė atėjo gerokai per anksti. Ji turėjo gimti spalio pirmomis dienomis, o aš jos sulaukiau liepos 13 dieną. Kai vaikelis ateina keliomis dienomis ar savaitėmis anksčiau, tėvai jau pradeda jaudintis, tačiau kai jis gimsta net keliais mėnesiais anksčiau – įsivaizduokite, koks tuomet šokas ištinka! Juk ankstukai visuomet ateina neplanuotai ir išgąsdina kiekvieną, esantį šalia, ypač – mamą. Mes visos įsivaizduojame, kaip atrodys ką tik gimęs sūnus ar dukra, kokios spalvos bus akytės, plaukučiai, kaip glausime prie krūties ir žiūrėsim į savo žindantį mažylį.. Tačiau ankstukai šitas svajones lyg muilo burbulus susprogdina per akimirką. Aš tiksliai nepamenu, bet man regis, kad Adelę pirmąsyk inkubatoriuje išvydau tik po paros.
Koks apėmė jausmas pamačius mažylę pirmą kartą? Kokia ji buvo?
Aš negalėjau patikėti, kad ji yra tokia maža! Kai matai savo vaikelį – 32 centimetrų ir vos 640 gramų – labai sunku suvokti, kad kažkada iš šito mažo varliuko, šitos kruopos išaugs didelis žmogus. Ji buvo kaip mano delnas, padėtas ant krūtinės. Adelės kojytės rėmėsi į vienos krūties spenelį, o galvytė – į kitos. Reikėjo labai susitelkti ir susikoncentruoti, kad pajusčiau, kaip jos mažytis pirštukas sujuda ar suskrebena liesdamas mano odą, nes tokio dydžio vaikeliukas neturi užtektinai jėgų judėti. Ypač maži ansktukai nemoka ryti, patys kvėpuoti, neturi poodžio, negeba išsaugoti šilumos, drėgmės.. Tuo metu, kai Adelė gimė, visi neišnešiotukai buvo guldomi ant avies kailio skiautelės, nes šis padeda išsaugoti drėgmę ir natūralią šilumą. Aš daug ko nežinojau apie ankstukus, nes prieš 17 metų informacijos apie tokius vaikučius buvo gerokai mažiau nei dabar.
Bijojai dėl dukters gyvybės?.. Kokios vizijos sukosi galvoje žiūrint į tą bejėgę kruopelę?..
Atsimenu pakankamai griežtus vienos gydytojos žodžius, kuriais ji mėgino padrąsinti mane ir kitas mamas: „Tu neturi teisės bijoti. Tu privalai tikėti ir prie inkubatoriaus ateiti tik su viltimi, tik su geromis mintimis, nes vaikutis viską jaučia, o tavo energija jį stiprina. Jeigu atėjusi tik verksi, bijosi ir dalinsiesi savo juodžiausiomis mintimis, kurios vis tiek kažkur galvoje sukasi – nieko gero iš to nebus, mama!“ Tiesiog privalėjau rūpintis savimi dar ir dėl to, kad dovanočiau dukrai bent kelis pieno lašus, nes pirmosios maitinimo porcijos buvo skaičiuojamos ne gramais, o lašais, kurie tokiems vaikeliukams yra neįkainojamos vertės. O kalbant apie vizijas… Žinai, aš vakare melsdavausi, kad ryte dukrą rasčiau gyvą ir ryte melsdavausi, kad jinai išgyventų dieną. Visas maldas išmokau ligoninėje - nebuvau praktikuojanti tikinčioji, kiekvieną sekmadienį vaikščiojanti į bažnyčią ir būtent Adelės tėtis išmokė mane poterių. Taigi stengdavausi eiti pas Adelę tik su geromis mintimis ir teigiama energija, o kai jau grįždavau į savo palatą… Ten galėdavau būti visokia: ir verkianti, ir bijanti, tačiau manau, kad visai neblogai laikiausi ir gan sėkmingai dirbau su savimi.
Juk neturėjai kitos išeities, ar ne? Tik būti stipri ir kovoti dėl savo vaiko?
Būtent. Kad numarinčiau netikėjimo kirminą, kad sumažinčiau kartas nuo karto užklumpančius panikos priepuolius, kad sugebėčiau atsiriboti nuo abejonės žmonių akyse, jog Adelė išgyvens – aš privalėjau daug ir nuoširdžiai dirbti su savimi. Ir vienas geriausių būdų nuvyti blogas mintis – bent jau man – buvo mezgimas! Vienos mamos prie inkubatorių meldžiasi, kitos skaito knygas, trečios – verkia, o aš megzdavau. Pirmieji Adelytės drabužėliai buvo numegzti mano rankomis ir iki šiol saugau juos, kaip didžiausią relikviją.
Bet ar buvo momentų, kai kaltinai save dėl to, kad dukra gimė per anksti? Ar buvo kilę tokių minčių?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Adelė gimė 28 nėštumo savaitę, bet dar iki tol ji apie mėnesį badavo įsčiose. Mano organizmas buvo „sustreikavęs“ – kepenys, inkstai dirbo nebe taip, kaip reikia, nors pati jaučiausi gerai. Tiesiog įvyko komplikacija, o kodėl jos įvyksta – niekas negali tiksliai pasakyti net ir šiandien. Preeklampsija yra toks dalykas, nuo kurio nėra apsaugota nė viena nėščioji. Gydytojai ne kartą man sakė, kad jei atsiras žmogus, sugebėsiantis išaiškinti priežastį, jis bus apdovanotas Nobelio premija. Beje, Adelė nėra vienintelė ankstukė mūsų šeimoje. Turiu 15 metų jaunesnį brolį, kuris susilaukė trijų vaikų. Pirmoji dukra gimė truputį anksčiau, nei buvo numatę medikai, o antroji pasaulį išvydo dar anksčiau, nei mano Adelė ir svėrė vos 630 gramų. Negana to, šių metų kovą broliui gimė neišnešiotas sūnelis, kuris už abi mergaites yra dar mažesnis! Jeigu tai būtų nutikę mano jaunesniajai seseriai, galbūt galėtume ieškoti atsakymų genetikoje, tačiau dabar ankstukai gimsta moteriai, kuri niekaip nėra susijusi su manimi kraujo ryšiu. Tiesiog esam unikali šeima tuo klausimu ir neišnešiotų kūdikių auginimo asai.
O ar ankstukai kuo nors skiriasi nuo įprastu laiku į pasaulį atėjusių vaikų? Ar Adelė ir tavo dukterėčia su sūnėnu kitokie?
Jeigu dabar pamatytum mano brolio sūnų, kuriam greit bus metukai – tikrai nepagalvotum, kad jis neišnešiotas kūdikis. Tačiau aš sugebu įžvelgti kai kuriuose vaikuose neišnešiotuko žymę, nes per gyvenimą jų sutikau nemažai. Kai kurie turi šiokių tokių fizinių bėdų – raidos, augimo, vystymosi. Kartais, deja, nepavyksta išvengti net operacijų ar kitų sunkių procedūrų. Neretais atvejais pasitaiko ir emocinių, psichinių vystymosi sutrikimų. Labai dažnai ankstukai susiduria su regos problemomis dėl retinopatijos. Ne išimtis ir mano dukra – jai buvo atlikta operacija. Visgi, Adelė neturi labai ryškių neišnešiotumo žymių, tačiau savitą raidą – tikrai taip. Vaikščioti tokie vaikai pradeda tada, kada jiems reikia. Kalbėti ar patys valgyti – irgi. Labai dažnai jų ūgis, svoris ar kitos apimtys neatitinka fizinio amžiaus, todėl visas įprastas raidų lenteles bei grafikus geriau pamiršti. Ansktukai yra visiški individualistai, kurie įvairius vystymosi etapus įveikia savo ritmu ir tam tikru laiku. Tačiau nemeluosiu – turėjau baimių dėl Adelės ateities, juolab, kad ir gydytojai pirmais vaiko auginimo metais jokių garantijų duoti negali.
Tai ar dar pameni, kokie buvo tie pirmieji metai? Kaip viskas klostėsi grįžus iš ligoninės į namus?
Kai Adelę parsivežėm namo, ji buvo jau daugiau nei trijų mėnesių ir svėrė maždaug tris kilogramus. Nepaisant to, dar nemokėjo pati gerai valgyti, todėl skaičiuodavau kiekvieną dukters priaugtą gramą ir kaip didžiausia pergale džiaugdavausi po truputį didėjančiu svoriu. Tikrai turėjom daug vizitų pas gydytojus, reikėjo dažnai tikrintis sveikatą.. Nuoširdžiai sakau – ligoninės buvo siaubingai išvarginusios ir dariau viską, kad ten grįžti reikėtų kuo rečiau. Ne veltui sakoma, kad savų namų sienos gydo – Adelei iš tikrųjų namuose pagerėjo apetitas, ji tapo gerokai guvesnė, o drauge su ja ir aš, todėl gultis į ligoninę daugiau neteko. Bet kad ir kaip gerai viskas klostėsi, nerimas dėl dukters sveikatos dar ilgokai manęs nepaliko.. Turbūt kiekviena mama turi tokių baimių, tačiau maniškės buvo labiau pagrįstos. Ačiū Dievui, Adelė sirgo labai mažai, sėkmingai augo savo ritmu ir po kiek laiko įkyrios baimės atsitraukė.
O kokia panelė iš tos mažytės kruopos išaugo? Juk Adelei jau tuoj bus 18 metų – kokia ji šiandien?
Neišaugo labai didelė panelė – greičiausiai manekenės ūgio jau nebus. Smulkaus sudėjimo, gražutė ir turinti viską, ko reikia! Kiekvienai mamai savas vaikas yra pats geriausias ir gražiausias, bet Adelė iš tikrųjų labai šauni. Ji be galo įdomiai mąstanti, savito požiūrio. Pamenu, kai per vieną neišnešiotukų fotosesiją dukra pirmąsyk išgirdo apie vieną žymiausių pasaulyje ankstukų – Albertą Einšteiną. Nuo to laiko visos jo pasakytos garsiausios citatos yra Adelės pačios mėgstamiausios ir žinomos kone mintinai. Vieną dažnai man kartoja, kai papriekaištauju dėl prastesnių matematikos rezultatų ar kitų dalykų: „jei apie žuvies tobulumą spręsi iš to, kaip jai sekasi lipti į medį, tai...“. Man nelieka kitos išeities, kaip tik nusijuokti ir pripažinti, kad dukra tobula kitose srityse – ypač užsienio kalbose. Be to, juk ne visi gimsta genijais. Nuoširdžiai tikiu, kad Adelei pavyks pasiekti savo užsibrėžtų tikslų – ji juk nuo gimimo yra visiška kovotoja ir to moko mane.
Daiva, tavo patirtis išties labai turtinga ir brandi. Kokią žinutę norėtum perduoti tėvams, susilaukusiems ankstuko ar tiems, kuriems lemta jo sulaukti?
Pirmiausia – nereikia pulti į neviltį. Kodėl? Nes jūsų mažylis gyvas, o tai jau labai daug! Galiausiai reikės susivokti, kad esate išskirtinė mama ir tėtis, kuriems yra dovanotas išskirtinis vaikas. Tiesiog išskirtinis ir taškas! Jis turės savitą, unikalų augimo kelią ir neturėsite daug galimybių mokytis iš aplinkinių, kaip tokį vaikelį auginti, nebent įsiliesite į ankstukų šeimų bendruomenes. Linkiu, kad jums užtektų stiprybės ir išminties leisti savo išskirtiniam sūnui ar dukrai augti taip, kaip yra numatyta, netrukdysite tam ir nuoširdžiai padėsite. O baimės… Jos natūralios, nes būdingos visiems tėvams, tačiau labai svarbu, kad tos baimės netaptų kasdienybės pagrindu. Visi vaikai užauga žmonėmis, kai jaučia tėvų meilę, supratimą ir palaikymą – ne išimtis ir ankstukai.
Viso poklabio klausykite:
